Postmodernaus onanizmo aktas

"Alio", – ištarė Marija tolstojiško dvasingumo pritvinkusiu balsu, tačiau jai niekas neatsakė.

"Klausau", – dar kartą ištarė valstybės tarnautoja.

Staiga kitoje ryšio linijos gale pasigirdo keistas šnarėjimas. Iš pradžių jis buvo lėtas ir tylus, tačiau, slenkant minutėms, darėsi vis intensyvesnis, o jį vis pertraukdavo išraiškingos dejonės.

"Taip. Kalbėtis. Susitarti. Taip. Skatinti diskusiją. O taip..." – pasigirdo nepažįstamas balsas.

Staiga Marija viską suprato ir jos smegenyse įvyko ūmi reakcija.

"Iškrypėli tu, ar bent nutuoki, kur ir kam paskambinai? Aš pasirūpinsiu, kad tau pautus nurautų ir sugrūstų į išangę", – sušvokštė Marija Vladimirovna.

Atsakymo ji nesulaukė, mat ryšys nutrūko, o jai iš užsienio skambinęs tarptautinei ekshibicionistų grupuotei "Onanizmous" priklausantis kairysis intelektualas pasiekė savo performanso kulminaciją ir išliejo sėklą ant Marion Anne Perrine Le Pen (1968) nuotraukos.

Tiršta plazma ištiškusi ant kandidatės į Prancūzijos prezidento postą atvaizdo akių lėtai nutekėjo per nosį ir burną ant grindų. Pritrūkęs kvapo didysis masturbatorius atsigulė ant čiužinio ir išsiplėtusiais vyzdžiais įsispoksojo į lubas.

"Kadaise buvo visai kiti laikai. Nebuvo tokios agresijos, susipriešinimo ir šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimo", – samprotavo onanistas.

Antai Kinija beveik du tūkstančius metų buvo viena galingiausių, turtingiausių ir pačių pažangiausių pasaulio imperijų. Ji ne tik savo politika bei kultūra paveikė ne vienos Tolimųjų Rytų regiono tautos vystymąsi, bet ir tiekė prabangos prekes tolimiems Žemės kampeliams (Europai ir Artimiesiems Rytams).

Tuo pat metu Kinija, kaip ir Indija bei Japonija, daugeliui vakariečių buvo paslaptingas stebuklų kraštas, apie kurį beveik nieko nebuvo žinoma. Viskas pasikeitė 1300 m., pasirodžius Venecijos pirklio Marco Emilio Polo (1254–1324) veikalui "Milijonas" (Il Milione), kuriame šis verslininkas tvirtino kartu su savo tėvu Niccolo (1230–1294) ir dėde Maffeo (1230–1309) Šilko keliu nuvykęs į dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos žemes bei praleidęs ten beveik du dešimtmečius.

Sakoma, kad mongolų žygį sužlugdė ne tik japonų narsa bei sumanumas, bet ir "Dangiškuoju vėju" (Kamikadze) pramintas taifūnas. Ko nepražudė nuožmios gamtos jėgos, tie pražuvo nuo japonų kardo.

Marco dievagojosi, kad jį su giminaičiais svetingai priėmęs pats Kinijos valdovas Kublai Khanas (1215–1294). Monarchas buvo taip sužavėtas Marco, kad net pavedė jam valdyti kažkokį provincijos užkampį ir įgaliojo keliauti su diplomatinėmis misijomis po kitus Rytų Azijos kraštus. Marco netgi tvirtino, kad jam teko lydėti vieną į Persiją keliaujančią Kinijos princesę.

Tuo metu Kinijos imperiją valdęs Kublai Khanas nebuvo eilinis hanis (kinas). Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jis apskritai nebuvo kinas. Kublai Khanas buvo mongolas, žymiojo klajoklių karvedžio Temüjino (1162–1227) anūkas.

Pasakojama, kad iš pradžių Temüjinas suvienijo tarpusavyje kovojusias klajoklių gentis, o vėliau leidosi užkariauti pasaulio. Slenkant pirmiesiems XIII a. metams, jo žvilgsnis nukrypo į dabartines Kinijos Liaudies Respublikos žemes, kurios buvo suskilusios į keletą smulkesnių valstybių.

Bene didžiausią jų valdė vadinamoji Song dinastija (960–1279). Ši kariniu požiūriu buvo žymiai silpnesnė už ankstesnę Tang (618–907) dinastiją, tačiau jos laikais buvo sukurtas parakas, kompasas ir išleisti pirmieji pinigų banknotai.

Kinijos užkariavimo pabaigos Temüjinas nesulaukė, tačiau jo palikuonys tęsė pradėtus darbus, tad galų gale vieną dieną Kublai Khanas įkūrė savąją Yuan (1271–1368) dinastiją. Vėliau Kublai Khanas porą kartų, padedamas kinų ir korėjiečių, bandė užkariauti dar ir Japonijos salas (1274, 1281), tačiau abi invazijos patyrė nesėkmes.

Sakoma, kad mongolų žygį sužlugdė ne tik japonų narsa bei sumanumas, bet ir "Dangiškuoju vėju" (Kamikadze) pramintas taifūnas. Ko nepražudė nuožmios gamtos jėgos, tie pražuvo nuo japonų kardo.

Dar pasakojama, kad mongolai visai neblogai sutarė su tibetiečiais. Bene pirmasis Tibeto ir Kinijos susijungimas įvyko 640 m., kai Tibeto monarchas Songtsenas Gampo (569–650) vedė Tang dinastijos atstovę Wencheng (628–680 arba 682). Pasakojama, kad dar jis turėjo žmoną Bhrikuti (tikslios gimimo ir mirties datos nežinomos) iš Nepalo. Abi monarcho žmonos buvo budistės, tad kai kas abiejų moterų gyvenimą Tibete sieja su budizmo atėjimu į šį kraštą.

Kadaise Tibetas buvo gana karinga imperija. Mongolų šėlsmo metu šio krašto žmonės neparodė didelio nuožmumo, tačiau Tibeto dvasiniams lyderiams pavyko sudominti klajoklių karvedžius. Šis faktas veikiausiai tėra sutapimas, tačiau ketvirtasis Dalai Lama (1589–1617) atgimė būtent mongolo, Kublai Khano palikuonių palikuonio kūne.

Grįžęs iš kelionių namo, Marco iškart pateko į kalėjimą. Čia, padedamas kameros draugo, jis sukurpė darbą apie savo keliones. Net ir knygos pasirodymo metais atsirado žmonių, nepatikėjusių Marco pasakojimais, o, slenkant amžiams, klausimų kilo vis daugiau.

Kodėl knygoje nesižavima Didžiąja Kinijos siena? Kodėl nėra nieko apie maisto valgymą lazdelėmis, arbatos gėrimą ir suveržtas mergaičių pėdas? Kodėl nėra nė vienos pirmininko Mao (1893–1976) citatos? Ar Marco apskritai buvo nuvykęs į Aziją? Gal jis pateikė girdėtus kitų keliautojų pasakojimus, kaip savą patirtį?

"Ech, nebėra to savitarpio bendrumo jausmo", – atsiduso progresyvusis onanistas.

Pavargęs nuo minčių, masturbatorius atsikėlė ir pažvelgė pro langą. Gatvėje savo kasdienius darbus dirbo nieko neįtariantys žmonės, o aplink autobusų stotelės paviljoną sukinėjosi rujojančios katės.

"Tavo vienas skambutis gali išgelbėti taiką. Inicijuok svarbiausią pokalbį save gyvenime", – skelbė paviljono reklama.