Patyčios mokyklose, smurtas prieš vaikus – vienas didžiausių visuomenės skaudulių. Tai tarsi visuomenės vėžys, kuris bene kasmet ne vieną paauglį priveda prie savižudybės. Visoje šalyje skelbiamos akcijos, kviečiančios atsisakyti smurto, yra geros bent jau tuo, kad apie šią problemą pradėjome kalbėti. Bet tai – tik pirmas žingsnis. Pirmiausia tą problemą turi pripažinti pačios mokyklos ir, svarbiausia, tėvai.

Tik dažniau mokyklos prestižas, geras įvaizdis būna aukščiau visko. Taip pat ne paskutinį vaidmenį atlieka ir moksleivių krepšelių sistema – kad ir koks padauža, kenkėjas būtų sunkiai auklėjamas vaikas, jis atneša pinigų ugdymo įstaigai.

Negalima kaltinti vien mokyklų vadovų. Paprastai patyčios, žeminimas nebūna pavienis įvykis, o ilgai trunkantis reiškinys. Apie tai anksčiau ar vėliau sužino visi klasės vaikų tėvai, bent kiek bendraujantys vakarais su savo atžalomis. Bet visi linkę tylėti, jei auka yra ne jų vaikas. O skriaudžiamojo artimieji kaip tik vėliausiai sužino apie vaiko kančias, nes šis būna įbaugintas arba neturi patikimo ryšio su šeima ir verčiau renkasi tylią kančią ar net savižudybę.

Sostinėje nuskambėjo atvejis, kai ir mokyklos vadovybė, ir tėvų taryba vieningai nutarė užglaistyti smurto atvejį, kai buvo sunkiai sužalotas vaikas. Galiausiai ne smurtautojas, o auka turėjo išeiti iš šios mokyklos. Tai labai simptomiška mūsų visuomenei: kol vilkas ne mano avidėje, nieko nenoriu matyti ar girdėti, o ką jau kalbėti apie pagalbą.

Pagaliau kokį pavyzdį vaikams rodome mes, suaugusieji, kasdienėse situacijose? Palikti automobilį neįgaliųjų vietose prie parduotuvių, išmesti padangas pakelėje, pavojingai manevruoti yra vyriškumo, aukštesnio statuso ženklas, o mandagus elgesys, tolerancija, atlaidumas – skystablauzdžių varguolių bruožas.

Normalu yra koneveikti ir seksualines mažumas, kitataučius, apskritai kitaip mąstančiuosius ar besirengiančiuosius. Nebūtina viskam pritarti, bet ar būtina plūstis? Matydami nuolatinį mūsų pyktį aplinkai tokie auga ir mūsų vaikai.