Pasveikink Kimą kitą dieną

1951 m. kovą prasidėjo laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų kontrataka. Amerikiečiams ir jų sąjungininkams pavyko atsiimti Seulą ir nustumti frontą ties 38-ąja lygiagrete. 1953 m. liepos 27 d., po dvejus metus trukusios Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) stiliaus kovos, kairiųjų sukilimų pietuose kurstymo ir nuožmaus aviacijos bombardavimo šiaurėje abi kovojančios pusės oficialiai sutarė nutraukti ugnį.

Bet visavertė taikos sutartis nesudaryta iki šiol.

Dangiškasis Kim Il-sungas (1912–1994) suprato, kad po fiasko pasibaigusios avantiūros liaudies tikėjimas komunizmo dogmomis ir dieviškąja Kimų prigimtimi gali susvyruoti. Reikėjo ne tik atstatyti suniokotą kraštą, bet ir susidoroti su potencialiais konkurentais, kurie, padedami SSRS arba Kinijos, galėjo išsiųsti Kimą pas seniai mirusius protėvius.

Prasidėjo areštai, teroras ir žudynės, o sveiku narciziškumu dvelkiantis asmenybės kultas pasiekė neregėtas aukštumas. Anksčiau Kimas tebuvo eilinis marksizmo mesijas, o dabar jis tapo gyvuoju dievu, sprendžiančiu, ką kitiems žmonėms dirbti ir valgyti, kur jiems gyventi, kaip rengtis ar mąstyti.

"Vaikai, visada gerai apgalvokite viską, ką kalbate. Visada apsvarstykite kiekvieną savo žodį. Jeigu jūs kažką ne taip ištarsite, jeigu jūs nors žodeliu jį sukritikuosite, mes visi mirsime", – pamokslaudavo savo atžaloms vietinės matronos.

Siekdamas įgyvendinti marksizmo idėjas, Kimas su bendraminčiais sukūrė trijų luomų visuomenės sistemą. Bendruomenės apačioje atsidūrė žmonės, kurių giminaičiai ar protėviai buvo turtingi ir valdė žemę arba kolaboravo su japonais okupacijos metais.

Bendruomenės viršuje atsidūrė Kimo režimui prijaučiantys asmenys, baudžiauninkų ir vargšų palikuonys, kovotojai su japonais. Didžioji dalis Šiaurės Korėjos žmonių nusėdo "banguojančiame" vidurio sluoksnyje.

Kiekvienas šių statusų lemdavo, kokią gyvenamąją vietą ir privilegijas gaus konkretus individas bei jo artimųjų ratui priklausantys asmenys, kur jie galės įsidarbinti ir kaip klostysis jų karjera.

Tiesa, pasitaikydavo išimčių. Manoma, kad dabartinio Šiaurės Korėjos valdovo Kim Jong-uno (1982 arba 1984) senelė buvo japonė. Jo motinos Ko Yong-hui (1952–2004) tėvas – korėjietis, gyvenęs ir dirbęs Osakoje. Ko Yong-hui turėjo likti komunistinės utopijos užribyje, tačiau Kim Jong-ilo (1941–2011) pasąmonėje tvyrojęs dauginimosi instinktas sulaužė Šiaurės Korėjos normas.

Keletą metų Šiaurės Korėjos žmonės gyveno aukštesnio lygio gyvenimą nei jų pietuose esantys giminaičiai. 1960 m. balandį Pietų Korėjos žmonės nuvertė daugiau nei dešimtmetį valdžiusį autoritarinį režimą. Jam vadovavęs Rhee Syngmanas (1875–1965) išvyko į Havajus.

Po daugiau nei metus trukusio chaoso jaunas karininkas Park Chung-hee (1917–1979) įvykdė karinį perversmą. Kaip ir R.Syngmanas, Park Chung-hee buvo linkęs į autoritarizmą, tačiau jo valdymo laikais Pietų Korėjoje prasidėjo ekonominis atsigavimas. Tai įvyko dėl laisvajai rinkai palankių reformų ir milžiniškų užsienio investicijų. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pietiečiai jau raškė pirmuosius vaisius, o jų giminaičių pasaulis šiaurėje pradėjo nirti į stagnaciją.

Teigiama, kad 1968 m. sausį Kimas į Pietų Korėją nusiuntė būrį diversantų, kad šie nužudytų Pietų Korėjos lyderį ir atneštų jo galvą ant Sovietų Sąjungos valgyklose naudoto padėklo. Manoma, kad narsieji darbo liaudies didvyriai giliai įsiskverbė į pietiečių teritoriją ir netgi pasiekė Mėlynųjų čerpių paviljonu vadinamą Park Chung-hee rezidenciją, tačiau amputuoti politiko galvos jiems nepavyko.

Abu diktatoriai įsiuto. Pasklido kalbos apie konflikto Korėjoje atsinaujinimą, tačiau niekas šia idėja nesusidomėjo. Sovietai žagino Čekoslovakiją, kinai, naikindami kultūros vertybes, siekė išspręsti egzistencines režimo problemas, o amerikiečiai buvo iki ausų panirę į karą Vietname ir seksualinę revoliuciją.

Teigiama, kad Kimas mirė 1994 m. liepos 8 d. ištiktas širdies smūgio. SSRS jau buvo oficialiai eliminuota, o komunistinė Kinija daugiau nei dešimt metų palaikė keistą meilės romaną su laisvosios rinkos ekonomikos dėsniais.

Po Kimo mirties Šiaurės Korėjos valdovo sostą paveldėjo jo sūnus Kim Jong-ilas. Apie jį nedaug ką galima pasakyti. Net nežinoma, kur ir kada jis gimė. Abejonių kelia ir mirties aplinkybės. Teigiama, kad jis turėjo dvi žmonas ir tris meilužes. Kim Jong-ilui patiko prabangus tolimųjų kultūrų maistas ir prancūziškas "Beaujolais nouveau" vynas. Šių malonumų jis neatsisakė net XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai Šiaurės Korėjoje kilo siaubingas badas, nusinešęs šimtus tūkstančių gyvybių.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad labiau už moterų meilę ir gerą maistą jaunajam Kimui patiko kino filmai. Jo sinefilijos apogėjus buvo pasiektas 1978 m. Šiaurės Korėjos agentams pagrobus Pietų Korėjos aktorę Choi Eun-hee (1926–2018) ir jos buvusį sutuoktinį režisierių Shin Sang-ok (1926–2006). Beveik dešimt metų pora gyveno Šiaurės Korėjoje ir kūrė komunizmą šlovinančius filmus, tačiau 1986 m. jiems pavyko pabėgti.

2000-aisiais dėl branduolinės ginkluotės susitikdamas su JAV atstove Madeleine Jana Korbel Albright (1937), Kimas neužmiršo politikės paklausti apie jos pastarąjį žiūrėtą filmą.

2008 m. Japonijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis, kuriame cituojamas mokslininkas Toshimitsu Shigemura tvirtino, kad gyvu laikomas Kim Jong-ilas mirė dar 2003 m. nuo diabeto. Niekas negali pasakyti, ar ši teorija yra teisinga, tačiau būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad Kim Jong-ilas dievino Jameso Bondo serijos filmus.

Jo širdis buvo sudaužyta 2002 m., pasirodžius naujausiai franšizės daliai "Pasveikink mirtį kitą dieną" ("Die Another Day"). Joje pagrindinis blogiukas buvo kilęs iš Šiaurės Korėjos.