Ekonomistai ir politikai, anksčiau tryškę optimizmu, kad infliacija yra tokia menka, palyginti su pajamų didėjimu, pagaliau ėmėm taškytis pesimizmu. Infliacija didės. Metinė pasieks 20 procentų. Ir tai ne riba. Kasdien didėjančios kainos nėmaž nestabdo pirkimo. O jei pirkėjai perka, kodėl pardavėjams neparduoti brangiau? Būtų visiškai kvaila.

Perka ir pirks žmonės vis daugiau. Kitaip būti negali. Šiandienos daiktai rytoj bus pasenę. Būtinai reikės naujesnių. Nes. Draugai viską atsinaujinę. Užjuoks gi. Maža to. Dėl senamadiškumo išdraugins. Kad gėdos nedarytų šiuolaikinei kompanijai.

Daiktai kaip daiktai, o maisto pirkimo manija persekioja kiekvieną ir kasdien. Lyg ką tik būtų kas paleidęs nuo bado saito. Duonos pakaktų ir pusės kepaliuko. Bet. O jei pritrūks? Kefyro pakaktų ir mažo pakelio. Bet. O jei pritrūks? Niekada nieko niekam nepritrūko. Tačiau manija yra manija.

Nusipirkus šviežios duonos, ji nebus valgoma, kol duoninėje gulintis sužiedėjęs kriaukšlis nebus sugraužtas. Tada ateis eilė ir šviežiai, kuri džiūstelės. Kitaip mes nemokame. Negalime. Atrodo, kažkas galvoje sukūrė vartojimo programą, kurios patys pakeisti negalime.

Matematikai neduos sumeluoti: iš mažų minusų – maži pliusai, iš didelių – dideli. Tiems, kurie turi vieną mažą minusą ir vieną didelį, blogiausia: iš tokių ženklų kapinėse pliusai statomi. Kad būtų žinoma svetimiems, kad tada ir tada atėjo, paskui kada ir kada išėjo. Ten, kur visi lygūs. Dar neteko girdėti, kad kažkuriam nepastebimai pavyko graban prisikrauti. Bet. Laikai keičiasi. Karstai su priekabomis bus gaminami, nes pardavėjų uždirbti auksinai jau kraunami į kupetas, vartomi, kad neimtų trenkti patina.

Matematikai neduos sumeluoti: tik begalybė ir godumas neturi galo. Lobti. Kaupti.