„Pakavotas“ tolygumas kultūros dirvose

Erichas Frommas, kaip ir priklauso filosofui, psichologui ir, žinoma, humanistui, savo tekstuose daug dėmesio skiria žmogaus gyvenimo prasmės paieškoms arba tiesiog svarstymams – visgi, tai reikia turėti ar būti? O pasaulyje jau nuo garsiojo ūsuotojo psichoanalizės tėvo atradimo, totemų bei tabu teorijos, žmogus tarsi tapo suskaidytas į sąmonės ir pasąmonės pjūvius ir, paradoksalu, kuo daugiau žmogaus atrandame, tuo kartais mažiau būname.

Gebėjimas gyventi darnoje su aplinka, išjausti savuosius totemus ir perprasti esamus tabu civilizacijos užvaldytam protui tapo vis sunkesne užduotimi. Kitaip tariant, mus vis labiau ėmė ištikti amnezija gyvenimo prasmės klausimais arba apskritai visais klausimais. Pamiršome klausti, tačiau turime atsakymus; pamirštame mylėti, nes tai itin banalus smegenų veiklos ir išsiskiriančių hormonų dirgiklis; pamirštame jausti, nes turime mąstyti. Pavyzdiniai šiuolaikinės visuomenės subjektai nuolat kažką veikia, daro, skuba, žinoma, kuria, tačiau retai ką bepadaro. Įprasta, jog mėgaujamės plačiu paslaugų spektru, vartojame iki begalybės, vadovaudamiesi senu geru priežodžiu "po manęs nors ir tvanas", kuris gal ir veda į dar vieną akligatvį, bet nėra kada galvoti, kai privalu būti sėkmingiems. Karalių galvos risis vėliau ir tai turbūt mūsų nestebins.

E.Fromas "Pamirštoje kalboje" rašė: "Jei sugebėjimas nustebti yra išminties pradžia, tuomet ši tiesa labai liūdnai apibūdina šiuolaikinio žmogaus išmintį. Nepaisydami aukšto raštingumo lygio ir visuotinio švietimo pranašumų, mes praradome sugebėjimą stebėtis. Įsigalėjo nuomonė, neva viskas yra žinoma – jei ne mums, tai kokiems nors specialistams, kurių pareiga žinoti tai, ko nežinome mes. Būti nustebintam yra net negražu, tai lyg ir intelektinio menkavertiškumo požymis. Net vaikai stebisi retai ar bent jau stengiasi neparodyti, kad yra nustebę; o suaugdami mes pamažu ir visai prarandame sugebėjimą stebėtis. Svarbiausia yra žinoti teisingus atsakymus; tuo metu užduoti teisingus klausimus – palyginti nereikšmingas dalykas." Ir, kaip viena gausaus specialistų būrio atstovė, galiu tik pritariamai linkčioti galva. Klausti – kvailystė, ypač kai gyveni žinių visuomenėje. Juk ši seniai viską sužinojo, dekonstravo, dematerializavo, pergromulavo pasąmonės gelmėse ir patvirtino. Arba paneigė. Šiame žinojimo kulte skirtumas tarp paneigimo ir patvirtinimo jau seniai nusitrynė ir tapo tik nuomonių klausimu.

Nukamuoti klausimų bado ir žinojimo pertekliaus, nepraėjus nė 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos padangėje ėmė sklisti kultūros politikos daigai, skambiu pavadinimu Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. 29-eri metai žinojimo, kokia turi būti kultūra, ir štai atkeliaujame iki (mėginimo, o gal pasiryžimo?) formuoti kultūros politiką. Staiga pradedame matyti, jog turi atsirasti ne specialistų, bet vis dėlto ekspertų balsas, jog būtina sukurti vienodą veikimo principą, galų gale iš tikrųjų imti veikti regionų kultūros politikos klausimais.

Mums, palepusiems kultūros vartotojams, arba užliūliuotiems meno ypatingumu, gali atrodyti, jog visa tai vieni niekai. Juk užaugome tikėdami menininko – genijaus idėja, "uždarę" "tuos ypatingus" galerijose, muziejuose, teatro scenose, knygų puslapiuose arba bent jau televizijų ekranuose. Ir taip, klestint miestų kultūrai, diskusijoms kavinėse iki pat paryčių, skambant tarptautiniams festivaliams, paskendę elektroninių cigarečių dūmuose, menotyrininkai profesionalai, mėgėjai ir visi kiti prijaučiantys juto Lietuvos didmiesčių pulsą. Ir netgi buvom tikri, kad Vilnius menkai atstovavo kultūros sostinės vardui, o Kauno komanda jau seniai sukalė tvirtus pamatus Kultūros vardui garsinti. Situacija išties kartais paradoksali, kai finansiškai kultūrą tarsi vis dar nejauku įkainoti, pasiklystame projektų kiekyje, recenzijų gausoje, bet negali nesiaukoti Apolonui, Dionisui ar visiems kitiems grožio, meno ir svaigulio dievams dėl galimybės justi tą kultūrinį pulsą.

Savo pasąmonėje per tuos 29-erius metus pasistatėme ne vieną totemą, o ir tabu kultūros klausimais bei užsidėjome žinojimo kaukes.

O kokio kultūrinio tolygumo susilaukia teritorija, peržengianti sostinės ir didžiųjų miestų ribas? Kaip tas kultūrinis instrumentas perrėžia socioekonominius, sociokultūrinius, galų gale mūsų kasdienybės sluoksnius? Ar mes pakankamai investuojame ne tiek finansų, kiek žmogiškųjų išteklių, kapitalo į kultūrinį augimą ne tik ten, kur jis yra sąmoningas ir netgi madingas pasirinkimas?

Panašu, jog savo pasąmonėje per tuos 29-erius metus pasistatėme ne vieną totemą, o ir tabu kultūros klausimais bei užsidėjome žinojimo kaukes. Mums žinoma, kad reikia investuoti į kultūrą regionuose, žinoma, kad kultūra – tai šviesios ir išsilavinusios visuomenės pagrindas, taip pat mums žinoma, kad pastatų išlaikymas dažnu atveju įkainojamas brangiau nei darbuotojų kompetencijos, jog mantra "trūksta lėšų" ir "viską nukonkuruoja Vilnius su Kaunu" virto "Tolygios kultūrinės raidos" programa, kuri atskyrė didmiesčius nuo mažutėlių – it kokioje vaikų darželio grupėje, kad šie nebūtų skriaudžiami. Bet kur link tai veda?

Tarpukariu Kaune egzistavo toks "Vilkolakio teatras" su režisieriumi Antanu Sutkumi priešakyje, kuris darbavosi drauge su Baliu Sruoga. Tai politinio ir kabaretinio tipo reiškinys, kuriame buvo statomi ne klasikinių pjesių spektakliai – inspiracijos ieškoma laikraščių antraštėse, tos dienos aktualijose, kitaip tariant, kuriama apie tai, kas vyko tuomet čia ir dabar. Buvo aktyviai reflektuojama nebijant šaržuoti ar ironizuoti tam tikrų kasdienybės reiškinių. Teatras veikė 1919–1925 m., paskutiniais jo gyvavimo metais A.Sutkus ėmėsi sukurti kūrinį, kuriame buvo ironiškai pažvelgiama į tuometes kariuomenės ir bažnyčios institucijas. Labai greitai režisierius buvo pasmerktas tremčiai ir tik pažinčių bei atsidavusių kolegų dėka pavyko išsisukti "tik" su teatro uždarymu. Tokia tad politinio teatro pradžia ir pabaiga Lietuvos kultūros padangėje. Bet šiandien turėtume tai suprasti ne kaip minorinę gaidą, o negi atvirkščiai – kaip kultūros įtakos ir svarbos patvirtinimą.

Beje, apie tai visai neseniai viešame interviu prabilo ir režisierius Gintaras Varnas. Nes kultūra gali prikelti letargo miegu kartais užsnūstančią liaudį, nes kas gi dar vėl gali priversti kelti klausimus, kur buvo įprasta matyti tik atsakymus.

Kažkada mūsų revoliucija dainavo, tačiau dainoms pritilus mes ėmėmės ekonomikos, kapitalo ir kitų labai svarbių faktorių, į kuriuos kultūra dažnai papuldavo tik prabėgomis. Tad gal ir gerai, kad po 29-erių metų chaotiškos tylos galų gale nusprendžiame kurti kultūros politiką ir rasti ją galbūt tuose B.Sruogos aprašytuose dirvonuose, kur kažkodėl buvome ją pakavoję. Matyt, taupėme tinkamam momentui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Plona oda – silpnumo ženklas
    Plona oda – silpnumo ženklas

    „Visiškai beatodairiškas“ – taip „The New York Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas apibūdino Nancy Pelosi vizitą į Taivaną. Kai Jungtinės Valstijos užsiėmusios Ukraina, kam provokuoti žemyninės Kinijos vado...

    1
  • Ministrai užsitarnavo poilsį?
    Ministrai užsitarnavo poilsį?

    Darbo kodekse įrašyta aiškiai – kasmetinės atostogos yra laisvas nuo darbo laikas, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, mokant jam atostoginius. Eiliniams žmonėms, dirbantiems pagal darbo sutartį, turi būti...

    1
  • Elektros kainos užkalbėtojai
    Elektros kainos užkalbėtojai

    Stebuklas! „Perlas energija“ atsisakė primokėti su ja, nepriklausoma energijos tiekėja, sutartis dėl fiksuotos kainos pasirašiusiems tiekėjams už elektrą. Stebuklas! Visiškas. Ne taip seniai susikūrusi atsisako dirbti nuostoli...

  • Miesto centrui nereikia Gretos daržinių
    Miesto centrui nereikia Gretos daržinių

    Jei jau ką nors didžiajame mūsų kaime velėja, tai visi susigrūdę į krūvą. ...

    29
  • Naujas JK lyderis turės rasti būdų Kinijos įtakai stabdyti
    Naujas JK lyderis turės rasti būdų Kinijos įtakai stabdyti

    Užsitraukti totalitarinės supervalstybės rūstybę būnant 23 metų – įspūdingas pasiekimas. Studentas aktyvistas iš Australijos Drew Pavlou (Driu Pavlu) tai sugebėjo. Kinijos žiniasklaida koneveikia jį kaip rasistą „riaušini...

    1
  • Kas leido?
    Kas leido?

    Šiuo (po)pandeminiu laikotarpiu vis tenka padirbėti namuose. Rašau – spragsiu kompiuterio klavišais. Langas praviras – vasara. Kitoje gatvės pusėje – vaikų darželis. ...

    9
  • Dabartinės užtvankos neatlaikytų ankstesnių potvynių
    Dabartinės užtvankos neatlaikytų ankstesnių potvynių

    Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Petras Punys atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ir visus statinius, užtvankas būtina prižiūrėti, nes gali būti ir b...

    1
  • Laiškai iš Pažaislio muzikos festivalio
    Laiškai iš Pažaislio muzikos festivalio

    Ar per švelnu sakyti, kad šių metų vasara savotiška? Pandemijos šešėlis tarsi nukeliavo į praeitį ir net vienas kitą keičiančius karščius ir liūtis, derlių nokinančius laukus ir sodus, atostogų planus užg...

    3
  • Tvarkaraščio anomalijos
    Tvarkaraščio anomalijos

    Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradėjo repeticijas pakeliui į Europos čempionatą. Vakarykštė akistata Klaipėdoje su estais atidarė Kazio Maksvyčio auklėtinių varžybinę sąskaitą, kuri šiemet bus itin turtinga. ...

  • Willas Smithas atsiprašo
    Willas Smithas atsiprašo

    Mandagumas ir pagarba vyresniesiems (tiek vyresniems šeimos nariams, tiek aukštesnių luomų žmonėms, tiek valdžios atstovams) – dvi pamatinės su Konfucijumi (551–479 m. pr. Kr.) siejamų doktrinų vertybės. ...

    2
Daugiau straipsnių