Lietuvoje to nebuvo ir nebus. Nuvilnytų didžiulė pasipiktinimo banga. Įniršę gyventojai, negavę leidimų mitinguoti miestų, miestelių ir kaimų aikštėse, vis tiek rinktųsi kažkur (greičiausiai į miškų proskynas), skanduotų „Gėda! Gėda! Gėda!“ Būtų nušvilpta ne tik Vyriausybė su premjerė ir finansų ministre. Piliečiai reikalautų grąžinti didesnius mokesčius, o parduotuvėse tyčia mokėtų dvigubai daugiau, nei viskas kainuoja. Ir įteiktų Seimui 300 tūkst. parašų, kad būtų surengtas referendumas minimaliam mėnesio atlyginimui sumažinti iki 100 eurų (neatskaičiavus mokesčių). Nes kam žmogui pinigai? Vis tiek išleis. Kuo mažiau gaus, tuo mažiau išlaidaus. Ir taip negeba išleisti visko. Bankininkai sako, kad tiek indėlių žmonės ir verslas dar niekada nebuvo sukaupęs, kaip šiais visokiausių ribojimų laikais. Taigi. Žmonėms ne pinigų daugiau reikia, bet draudimų išleisti juos.

Tegu lenkai sprogsta iš pavydo, kad pas mus viskas brangiau. Mes galime pasijusti šveicarais (savo parduotuvėse atsiskaitydami už pirkinius). O jie?

Į ką pavirto visuomenė, kai valdžia tik gerina ir gerina gyvenimą? Išsigimė į vartotojišką. Jau pėdkelnių, kojinių nebeado, kaip anais visuotinio deficito laikais. Ir ryto kavą geria ne savose virtuvėse, o kavinėse! Statistikos departamentas suskaičiavo, kad dabar vietoj vieno kavos puoduko galime nusipirkti 113. Juk tai – visas kibiras. Tiek išgėrus ir patrūkti galima. Todėl geriama, kaip ir anksčiau. Po puoduką.

Kad taip sparčiai didėjanti perkamoji galia valdžiai akių nebadytų, vieni Lietuvos piliečiai savaitgaliais važiuoja į Lenkiją, kiti, kurie nenori stumdytis su tautiečiais ilgose eilėse, – paprastomis dienomis. Perka viską. Pradedant servetėlėmis, baigiant tualetiniu popieriumi. Ir išvažiuodami dar pilnus bakus degalų prisivarvina.

Tegu lenkai sprogsta iš pavydo, kad pas mus viskas brangiau. Mes galime pasijusti šveicarais (savo parduotuvėse atsiskaitydami už pirkinius). O jie? Lenkai neturi giesmės „Lenkija brangi“. O mes turime „Lietuvą brangią“.