Štai papūtė šiaurys, ir pažiro, pabiro auksiniai lapai. Soduose obelų lapams nukritus, pasimato paskutiniai dar ant šakelių pasilikę obuoliai. Kiti – jau šalnos nubalintoje žolėje. Bet ir šalti šaltutėliai jie kvepia nuostabiai...

Kuri gi kaimo sodyba mūsų krašte neturėdavo sodo? Po 1920-ųjų žemės reformos, skirstantis į viensėdijas, valstiečiai žemės sodui tikrai negailėjo. Ir naujoje vietoje pirmiau medelius sodindavo, tik paskui trobesius statydavo. Obuolys – bene vienintelis to meto gardumynas ir dideliam, ir mažam. Tik ilgu sulaukti vaisių, todėl sodindavo vasarinių, rudeninių ir žieminių rūšių obelis. Alyviniai, saldiniai, raudondryžiai, pepinai, antaniniai – štai tradiciniai lietuviški obuoliai. Džiovinti skiltelėmis obuoliukai paskanindavo maistą žiemą.

Lietuva turėjo gerų mokslininkų pomologų, išvedusių naujų vaismedžių rūšių, tinkamų mūsų trumpai vasarai. Štai profesorius Adomas Hrebnickis (1858–1941) išplatino ar ne 50 rūšių obelų iš savo 14 ha Rojaus sodo netoli Dūkšto.

Šiandien Lietuvoje auginama apie tūkstantį įvairių rūšių. Ir jau retai kur bepamatysi tas senoviškąsias, aukštaūges obelis. Bet liūdna žiūrėti į pramoninių sodų suluošintus, išdarkytomis šakomis medelius – kad tik daugiau naudos išgavus...

Kadangi obelis yra nuo senų senovės auginamas prie namų vaismedis, tai turi ir simbolinę prasmę, atėjusią iš labai tolimų laikų. Pirmasis apie tai studiją parašė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, išspausdino ją 1923 metais leidinyje „Lietuvių tauta“. Medžio pavadinimas mūsuose – iš indoeuropiečių prokalbės. Autorius surado daug bendrybių tikėjimuose, paplitusiuose įvairiose indoeuropietiškos kilties tautose. Ir visur obuolys laikomas meilės ženklu, vaisingumo simboliu. Pasakos karalaitė meta obuolį į šaunių bajoraičių būrį. Kuris sugaus, už to ir ištekės. Šis pasakų siužetas plačiai žinomas Kaukazo ir Balkanų tautose.

Lygiai ir lietuvių pasakose, pavyzdžiui, apie auksaplaukį sodininką, kuriam atiteko karalaitės paritintas deimanto obuolys. O miške, pasakojama, kartais galima rasti tokią laukinukę, paragavus kurios vaisių, žmogus ypatingai išgražėja arba ... jam ant kaktos išdygsta ragas.

Mažojoje Lietuvoje žodis „obuoliauti“ turėjo smagią perkeltinę prasmę: tai reikšdavo meilintis merginai. Iš čia ir posakis apie išdidžią ir griežtą: „Su ta tai nepaobuoliausi!“. O jaunatviškose svajose štai taip: „Aš užmigdyčiau savo mergužę su aukso obuolužiu, su raudona skripkuže...“ Vestuvinėje dainoje poetiškai pakiliai kalbama apie nutekėsiančios mergelės būsimus namus: „Obelų grindys netašytos, lazdų lotužės negenėtos. Atves grindužės obuolėlius, lazdų lotužės – riešutėlius“.

O kaip gi prasidėjo Trojos karas? Karaliaus Priamo sūnus dailusis Paris aukso obuolį atidavė deivei Afroditei, pripažindamas ją gražiausia Olimpe. Už tokį palankų sprendimą deivė padėjo jam pagrobti  gražiausią graikų moterį Eleną, karaliaus Menelajo žmoną. Įsižeidusios kitos dvi deivės Hera ir Atėnė sukurstė graikų didvyrius keršto žygiui.

Tiek tų karų buvo žmonijos istorijoje, bet šį Trojos apdainavo pats Homeras, praskleisdamas mums antikos mitologijos erdves.

Kad taip senovės lietuvių žyniai būtų užrašę kokią tautos kovų istoriją ir kaip dievai joje dalyvavo... Deja, mūsų sakmėse, pasakose ir dainose – tik labai blyškūs istorinės praeities atspindžiai.

Lietuviškų dainų mergelė vaikšto po rūtų darželį, o bernelis – po obuolių sodą. Dainoje, kurią užrašė pirmasis jų rinkėjas bei publikuotojas Liudvikas Rėza, taip išgiedama:

         Aš nusiskinsiu du obuolaičiu

         Ir nusiųsdinsiu savo mergaitei.

         Nė patsai nešiu, nė kitam duosiu,

         Pietų vėjačiu aš nupūsdinsiu.

Iš tautosakos aiškėja, kad obelis laikyta stebuklingų galių medžiu. Nepalengvinsi jos naštos, nenupurtysi šakų – nepadės nuo raganos pabėgti. Arba nutiks kaip tam žmogui, grįžtančiam nuo Dievo. Pakeliui augusi bergždžia obelis jo klausia:

- Tai ką apie mane Dievas pasakė?

- Nagi pasakė, kad po tavo šaknimis labai didelis aukso katilas pakastas. Jei kas iškastų tą auksą, tai kiekvienais metais bus obuolių.

- Tai, žmogau, kask tu man tą auksą iš po šaknų!

- Na, kam aš jį kasiu, – kad man Dievas sakė: „Eik tu namopi, ir visko turėsi“. Tai kam aš čia kasiu, prašyk ko kito.

Už tą tingumą ir abejingumą kito bėdai žmogus buvo nubaustas – jį suėdė vilkai.      

Kitados tikėta, kad obuolių negalima skinti po saulės laidos, nes likusieji ant šakų labai kirmys. Ir neleisdavo moteriškei lipti į medį obuolių raškyti, – obelis nustos vesti vaisius arba apskritai nudžius, – juk tai Ieva gundė Adomą paragauti uždrausto vaisiaus. O jau tėvų ar senelių sodintą obelį nukirsti – tikrai buvo didelis prasikaltimas. Jeigu jau būtinai reikia sodą naikinti, tegu kas svetimas tai padaro. Antraip nelaimę šeimai galima prisišaukti… Gal todėl, kad kalboje ir dainoje obelėlė yra senosios motinėlės įvaizdis: „Linksta sode obelėlė, verkia manęs motinėlė“; „Aš palikau mamužę kaip sode obelužę“; „Žila kaip obelėlė“...

Sodu reikės pasirūpinti ir žiemą. Žadinamos obelys ir pirmam sniegui iškritus, ir per pusiaužiemį. Kūčių vakarą jos papurtomos, aprišamos šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo nukošti šventajai vakarienei verdami žirniai. Tai kitąmet obuolių bus kaip tų žirnių!