Norite jaunų mokytojų – atlikite namų darbus

Tuo metu niekas nekalbėjo apie tai, kad abiturientai nesirenka mokytojo profesijos. Dėl studijų vietos VPI, įvairiais liudijimais, konkuravo nuo kelių iki keliolikos abiturientų. Trečia, nebuvo drastiškų pokyčių ugdymo programose. Viskas buvo orientuota į Sovietų Sąjungos pramonės poreikių tenkinimą ir komunistinių vertybių skiepijimą. Atrodo, viskas buvo paprasčiau.

Tačiau pripažinkime, kad toks palyginimas turi daug nežinomųjų.

Kokių valstybinių brandos egzaminų rezultatų galėtume tikėtis, net jeigu atliktume mintinį eksperimentą ir 1980-ųjų abiturientus sukeistume vietomis su dabartiniais? Ar tikrai išryškėtų kokybinių ugdymo proceso organizavimo ypatumų ir juos liudijančių mokinių ugdymo pasiekimų? Ar tai padėtų atskleisti tuo metu vyravusį mokytojo profesijos patrauklumą?

Turbūt iš dalies. Mokytojai, kurie šiandien laukia pensijos, savo profesinę karjerą pradėjo XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje. Jie pergyveno visus įmanomus politinius kataklizmus, tačiau tik jų pastangomis buvo sukurtas dabartinės Lietuvos mokyklų tinklas. Tad švietimo reformų Lietuvoje iniciatoriams turėtų būti privaloma parašyti ir apsiginti magistro darbą apie tai, kaip politinių epochų lūžyje keitėsi mokytojo požiūris į savo darbą. Būtų įdomu panagrinėti, koks buvo, pavyzdžiui, istorijos mokytojų požiūris į savo darbą SSRS komunistų partijos vadovo Konstantino Černenkos ir prezidento Algirdo Brazausko laikais.

Svarbu įvardyti ir suprasti įvykusius pokyčius – tai padėtų surasti atsakymą į klausimą, kodėl dabar mokytojo profesija nepatraukli. Laiko perspektyva leidžia suvokti pokyčių mastą. Kita vertus, kokie neatlikti namų darbai mažina mokytojo profesijos patrauklumą ir trukdo privilioti jaunus mokytojus į mokyklą?

Švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą.

Pirmasis neatliktas namų darbas. Pripažinkime, kad burtų lazdelės mostelėjimu nesukursime demografinio sprogimo Lietuvoje. Ypač regionuose. Mokytojo atlyginimas susijęs su pamokų skaičiumi, o pastarasis – su mokinių skaičiumi mokykloje, apie stabilų pedagogo darbo atlyginimą sunku ir kalbėti.

Antrasis neatliktas namų darbas susijęs su galimomis mokyklos tinklo pertvarkomis. Ar kalbos apie tūkstantmečio mokyklų steigimą nėra slaptas siekis įgyvendinti naują mokyklų tinklo pertvarką? Juk negali jaunam kolegai patarti: girdi, gal vertėtų įgyti kokią gretutinę profesiją, jei dėl galimos mokyklų tinklo pertvarkos sumažėjus pamokų krūviui tektų padirbėti kokioje nors lentpjūvėje prie rąstų frezavimo staklių ar sandėliuose su autokrautuvu prekes pavežioti. Mokytojų folklore gausu liudijimų apie unikalias patirtis. Tai, žiūrėk, vienas per langą tarp pamokų sugeba traktoriumi lauką užarti, kitas – kambario sienas naujose statybose užtinkuoti. Gal tai tik kalbos prie kavos puodelio susitikus kokiame nors seminare?

Trečias neatliktas namų darbas – kvalifikacijos kėlimo galimybės. Ar jaunas žmogus turi galimybę plėsti universitete įgytas žinias ir įgūdžius ir atrasti naujų veiklų? Dabartinė mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema primena klampią pelkę, o ne viliojantį, kad ir sunkų, kopimą į kalną. Kita vertus, ar naujų kompetencijų įgijimas ir taikymas kasdieniame darbe lemia darbo užmokesčio dydį? Juk viskas politikų rankose. Perskaičius naujų atestacijos nuostatų projektą didžiai daliai esamų mokytojų atsiras naujas galvosūkis: ką daryti, kad esamas atlyginimas nesumažėtų.

Ketvirtas neatliktas namų darbas. Nėra rimtos jėgos, kuri gintų mokytoją kaip darbuotoją. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos yra susiskaldžiusios ir dėl to jų veiklos naudą net sunku įvardyti. Štai pavyzdys, atskleidžiantis situacijos dramatizmą. Per daugiau kaip 30 Lietuvos nepriklausomybės metų ugdymo programos keitėsi tris kartus, o atlyginimo už darbą tvarka – tik vieną. Čia nekalbame apie kuro kainų kilimą, padidėjusius mokesčius, infliaciją. Ką reiškia naujų ugdymo programų įgyvendinimas? Tai papildomos laiko sąnaudos, kurių niekas niekada neišmatuos. Turbūt niekada nebus neįmanoma įgyvendinti paprasto algoritmo. Keičiasi ugdymo programos (svarbi mokytojo darbo sąlygų dalis), keičiasi ar pildoma atlyginimo už darbą tvarka. Reikia gerai pagalvoti, kieno naudai – valstybės ar mokytojo? Šią akimirką turėtų prabilti profsąjungos. Jeigu taip nėra, vadinasi, bendrosios ugdymo programos yra labai popierinės. Tą patį galima pasakyti ir apie švietimo darbuotojų šakinę kolektyvinę sutartį, kuri kažkada buvo pasirašyta. Tačiau tai gali suvokti tik ne po vienų darbo metų mokykloje ir jei manai, kad profesinių sąjungų veikla yra prasminga. Kitas aspektas – darbdavio ir darbuotojo santykiai mokykloje. Mokytojų folkloras pateikia daug niūriai juodų pasakojimų apie prarastus kūdikius, priešlaikinius gimdymus ar pakrikusią sveikatą dėl „šiuolaikinių“ vadybos metodų taikymo. Apie įvairius pasiaiškinimų rašymų vajus ar bendravimą tarp mokyklos vadovybės ir mokytojų per įsakymų serijas „susipažinti ir vykdyti“. Galbūt ir vėl tai tik pasakojimai, atitinkantys žanrą „viena bobutė sakė“. Net darant prielaidą, kad tai nuo pat pradžių išgalvotos istorijos, kyla klausimas: ar kalbos apie lyderystę švietimo sistemoje yra tik besisklaidantis dūmas? Ar tokioms patirtims yra rengiami jaunieji mokytojai?

Penktas neatliktas namų darbas – supermamų supergalios. Nekalbėsiu apie konstruktyvų bendravimą sprendžiant iškilusias problemas. Su ironija pasakysiu, kad yra mamų, kurios įsivaizduoja, kad jų galia prilygsta bet kurios didžiosios valstybės vadovo galiai. Rimti pasistumdymai mokykloje prasideda jau nuo pirmosios minutės, kai jų vaikas pradeda mokytis. Susidūrimai vyksta dėl kiekvienos smulkmenos, judesio, pasakytos frazės ir t.t. Apie tokių mamų žygius žino ministerija, švietimo skyrius, advokatai ir t.t. Deja, šioje kovoje ne visada mokykla ir mokytojas yra nugalėtojai. Valstybė mato, supranta, bet nepadeda. Mokykla, kuri nekuria teisinių tokių problemų sprendimo mechanizmų, turi kapanotis pati. Plintantis naratyvas apie mokyklą, prisitaikančią prie mokinio, gali ne vieną jauną mokytoją paskatinti atsistoti prie frezavimo staklių ar pasirinkti kitą veiklą. Ypač jei ir toliau valstybė toleruos pamokų nelankymą, o socialinės rizikos šeimų tėvai galės vienašališkai teisintis, esą niekaip negali palenkti savo atžalų mokymuisi.

Jaunojo mokytojo laukia sunkus išmėginimų kelias pradėjus dirbti klasėje, kurioje mokiniai ir jų tėvai yra gerai išmokę naudotis švietimo sistemos spragomis. Idealizmo gali nepakakti.

Pateikti neatliktų namų darbų pavyzdžiai turi dvejopą moralą. Mokytojo misija – išmanyti dalyką, surasti bendrą kalbą su mokiniu ir perteikti reikiamas dalyko žinias ir įgūdžius, o ne galvoti, kaip neįsipainioti į įvairius voratinklius ar iš jų išsipainioti. Nesvarbu, apie ką kalbame, – jaunus mokytojus ar senbuvius.

Antra, švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą. Ir ne kokią seną bobutės krosnį kaimo sodyboje, kurioje skanus maistas tarsi savaime pasigamina. Ne gero restorano virtuvėje, kur šefas svogūnus ar žalią mėsą pjausto peiliu nenaudodamas raumenų jėgos, o patiekalo kokybę nustato žvilgsniu per sekundės dalį. Tiek vienu, tiek kitu atveju reikalingas išmanymas ir didelė patirtis, kurią pažinęs gali pradėti ieškoti naujų erdvių savo siekiams įgyvendinti. Ar šiuolaikinėje mokykloje yra kuriamos tokios sąlygos? Jeigu ne, tai metas pradėti dirbti.