„Klaipėdos“ apžvalgininko požiūris

Nevisavertiškumo komplekso penėjimas

(rašinys apie tai, kaip artimiausioje ateityje mūsų moterys užsimaskuos nuo vyrų)

Socialinių mokslų daktaras

Mėgstu feministes! Jos tokios įdomios, originalios, reikšmingos. Su jomis niekada nenuobodu. Į vyrus, tiesa, didelio dėmesio nekreipia, bet užtat atleidžia juos nuo tradiciškai vyriškajai žmonijos pusei privalomų ritualų. Būdamas tarp feminisčių gali nesakyti joms komplimentų, o ir bet kokį kitokį asistavimą jos priima kaip įžeidimą. Net už kavą ir arbatą susimoka pačios. Nekenčia jos ir kitokių „fiti-miti“, „pardonų“, perdėto tupinėjimo apie jų personas bei vištgaidiško aikčiojimo. Tai – tvirtos moterys, žinančios, ko siekia.

Feministės geria viskį ir keičia pavardes

Tačiau, nepaisant nieko, feministės yra jautrios. Ir tas jautrumas labiausiai regimas tada, kai koks nors nenuovoka pradeda prieš jas pūstis esąs didelis vyras arba kaip nors kitaip liaupsinti visą vyrišką giminę. Dažniausiai toks nevėkšla greitai būna sumalamas į miltus, o jo vyriška filosofija įmurkdoma į nemaloniai dvokiantį purvą.

Aršesnės feministės, idant pabrėžtų savo priklausomybę specifinei moteriškos giminės daliai, buriasi į įvairius klubus, mėgsta vyriškus aprėdus, rūko stiprias cigaretes, geria viskį ir apskritai yra perėmusios daugelį prasčiausių vyriškosios prigimties atributų.

Dabar, kad galutinai užsimaskuotų, jog tik gerai apuostęs ir apčiupinėjęs galėtumei nuspėti, kad tai yra moteriškosios pusės atstovė, jos sugalvojo pakeisti lietuviškų pavardžių rašybą. Ir nėra tai didelė naujovė, juk jau seniai yra įžymių moteriškių, pasivadinusių Simutis, Lieka, Karvelis...

Kuo toliau, tuo labiau tokių šiuolaikinių moterų gausės. Vienos modernės todėl, kad vakariečiams taip patogiau. Mat jiems nebereikės mazgu rišti liežuvio arba išsinarinti žandikaulių tariant visokias ten lietuviškas „žvirgždanavičienes“, „šmulkštaites“, „patrūbavičienes“. Juk net „žvirgždė“, „šmulkštė“, „patrūbė“ – ir tai jiems ganėtinai aukštas pilotažas.

Ištekėjusi ar ne?

Antros taip darys vardan to, kad išsiskirtų iš kitų, kad tik kitaip, ne taip kaip visos. Na, o kai jau dauguma taps „šmulkštėmis“ ir „patrūbėmis“, jos entuziastingai puls prie savo pavardžių ištakų ir įnirtingai agituos už „žvirgždanavičienes“, „šmulkštavičienes“ ir kitokią lietuviškos nominalistikos akrobatiką.

Trečiųjų ketinimai rimčiausi. Jos trokšta, kad nė vienas mulkis pagal pavardę negalėtų nustatyti, ar konkreti persona yra ištekėjusi, ar vis dar pana. Tačiau kokio reikia turėti velniško naivumo, kad galėtum galvoti, jog vyrai apie moterų ištekėjimą arba neištekėjimą sprendžia iš pavardės. Tu būk šimtą kartų „petraitė“ arba „petrė“, „ivanauskė“ arba „ivanė“, bet ištekėjimas arba ne kur kas lengviau perskaitomas iš moters akių, jos elgesio, bendravimo būdo, o ne iš pavardės skambesio. Ir apskritai keistas yra noras slėpti arba afišuoti savo šeimyninę padėtį. Na, gal kokioje nors konkrečioje situacijoje tai ir turi kokią nors reikšmę, bet juk normaliems žmonėms visiškai nesvarbu: kas – ištekėjusi, kas – išsiskyrusi, kas – dar netekėjusi, o kas iš viso nesiruošia šito daryti. Jei tai kam ir įdomu, tai – visokiems pašlemėkams, skystapročiams ir nevisavertiškumo komplekso kamuojamiems lovelasams. Bet argi dėl jų verta daryti tokį perversmą lietuviškų pavardžių rašyboje?!

Suprantama, yra ir kitas aspektas. Vyrų pavardės neatspindi jų šeimyninės padėties. Vyras gimsta ir miršta su ta pačia pavarde. Na, o kokia šauniašlaunė moteriškė per gyvenimą prisirenka jų gerą dešimtį. Šia prasme lygybės tikrai nėra. Vaizdžiai tariant, vyrai yra labai gerai užsimaskavę, o moterys priverstos vaikščioti tarsi etiketes ant kaktos užsiklijavusios.

Nežinau, gal tai iš tiesų siaubingas jausmas, tačiau, jeigu taip ir yra, tai kalti tik vyrai. Vadinasi, jų elgesys, bendravimo būdas verčia moteriškosios lyties atstoves maskuotis, slėptis, apsigobti tam tikros paslapties skraiste. Bet vargu ar pavardės „iškastravimas“ šiuo atveju ką nors pakeistų. Juk jei koks nors žmogėnas yra chamas, tai ar tu būsi „aitė“, ar „ienė“, jam vis tiek. Jis vis vien spaus tave į kertę, lįs po sijonu, seilėsis, šniokš ir vaizduosis esąs „alendelonas“. Tokių dabar daug, o jei jie dar išgėrę – iš viso siaubas. Bet paso jie neprašo, pavardės neklausinėja, o jei ir paklaustų, galima pameluoti, pasakyti kokią nors labai „krūtą“.

Moterys nori būti lygios

Suprantama, kad feministės sugalvojo pavardžių reformą ne todėl, kad kažkokie priekvaišos yra linkę nešvankiai jas gniaužyti. Priežastis yra lygios teisės! Jei vyrams – taip, tai kodėl moterims – kitaip? Teisine prasme toks klausimas yra visiškai pagrįstas.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, man moteriškų lietuviškų pavardžių labai gaila. Visų pirma todėl, kad jos yra gražios, nepakartojamos ir unikalios! Geldauskienė, Lūžienė, Ratkevičiūtė, Katkuvienė, Čepaitė, Katinienė... Normalu, gražu, skambu! O kaip būtų sumoderninus, t.y. iškastravus? Tiksliai nežinau, bet maždaug taip: Geldė, Lūža, Ratkė, Katkė, Čepė, Katė... Gal ir nieko, kažkuo primena vokiečius, bent jau Ratkė, Katkė, Čepė, bet vis tiek kažkoks negerumo jausmas sėlina į sielą. Kam mums savanoriškai atsisakyti to, ką vieninteliai turime, ko lyg velniui į peklą laužtis į svetimą, neįprastą ir netradicinę pavardžių darybos erdvę? Nejaugi ir čia jau yra kokių nors Europos sąjungos nurodymų ar direktyvų? Lyg ir nėra. Antraip islandai jau seniai būtų priversti mūsų akimis griozdiškas savo dvylikagarses ir penkiolikagarses pavardes sutrumpinti iki kokių nors penkių garsų, serbai – tarp savo beveik vien iš priebalsių sudarytų pavardžių prikaišioti balsių. Tačiau nei vieni, nei kiti dėl to galvos nesuka, gyvena sau pasišvilpaudami ir visiškai nesijaudindami, kad koks nors vokiečių darbdavys net suprakaituoja, kol suartikuliuoja ką nors panašaus į jų pavardes. Mes, deja, taip negalime. Mums – kad tik kitiems patogiau, kad tik savo nevisavertiškumo kompleksą papenėti, kad tik teisių lygybę pažaisti.

Kam viso to reikia, ką tai pakeistų mūsų santykiuose, vargu ar pačios feministės žino. Spaudoje rašoma, kad taip įsigalėtų lyčių lygybė, pavardė aplinkiniams teiktų minimalų kiekį informacijos. Bet juk pavardės tuo ir įdomios, kad jos tokią informaciją teikia. Jei šitą tiesą norima paneigti, eikime toliau: iš viso panaikinkime pavardes ir įveskime numerius. Visiems bus ir paprasta, ir aišku, o ir galvos sukti nereikės, kur čia vyras, kur moteriškė, kas – ištekėjusi, o kas – dar ne. Tai bent užsimaskuotume!