Vakar Seimas balsavo už tai, kad buvusiai teisėjai Neringai Venckienei būtų atimta teisinė neliečiamybė. Padės ar ne šis sprendimas atsakyti į klausimą, ar teisingai elgėsi garliavietė tą gegužės rytą, kai Drąsiaus Kedžio dukra prievarta buvo grąžinta gimdytojai, parodys laikas ir tyrimas. O vakarykštis balsavimas, diskusijos jo belaukiant, su juo susijusių įvykių interpretacija viešojoje erdvėje labai aiškiai parodė, kad didelės dalies politikų, kitų viešosios nuomonės formuotojų branda įstrigusi amžinos paauglystės stadijoje.

Realybės ignoravimas, neigimas dėl paties neigimo, permainų siekis – ir bet koks priešinimasis joms. Visuomenės apolitiškumo kritika – ir visų, turinčių nuomonę bei garsiai ją skelbiančių niekinimas. Postringavimai apie kovą su visokio lygio patyčiomis, apie humanizmą visų gyvų padarų adresu – ir tokia retorika kitaip manančiųjų adresu, kad save gerbiančiam žmogui jos net cituoti nedera.

Girdint ir stebint tokį oponuojančių pusių bendravimą galima džiaugtis bent jau tuo, kad mūsų gyslose – ne tikrų pietiečių kraujas, o ginklų kontrolės įstatymas – ne pats liberaliausias.

Sykiu gaila, kad šios labai painios istorijos egzamino nesugeba išlaikyti tas tariamasis tautos elitas. Pamatę violetinę spalvą tie madingoms Rytų dievybėms atnašaujantys, darnos su gamta ir visomis gyvybės formomis visame kame ieškantys, knygas rašantys ir blizgiems žurnalams apie jas pasakojantys žmonės iš medituojančių budistų tampa Čingischano kariais, pasiryžusiais suspardyti kiekvieną, stovėjusį garsiojoje Klonio gatvės patvorėje.

Ar iš tokių savo dvasinę skaistybę seniai praradusių asmenų galime tikėtis to, ko šiandien labiausiai reikia beišsivaikštančiai tautai, – visuomenę vienijančių idėjų ir veiksmų? Vargiai. Ne anksčiau nei šis spuoguotas paauglys išaugs iš šios patyčių skleidimo stadijos. Žinoma, jei apskritai išaugs.