Monologai, dialogai, polilogai

Vienas įdomiausių ir ypatingo dėmesio vertas mūsų dienų, koronaviruso sukeltos krizės tikrovės, fenomenų – pakitusi masinė ir individualioji žmonių verbalinė kalba. Dar prieš 100 metų, XX a. pradžioje, rusų lingvistas struktūralistas Romanas Jakobsonas apibrėžė pagrindines žodinės kalbos funkcijas: estetinę, apeliatyvinę, komunikacinę ir kitas.

Estetinę kalbos funkciją nuo kitų kalbėjimu siekiamų tikslų skiria savotiškas jos beprasmiškumas: beveik nesvarbūs jokie meninio kalbėjimo praktiniai tikslai atskiria estetinę kalbą nuo kitų rūšių. Literatūros kūrinyje beveik niekada neieškome praktinių patarimų, kurie padėtų sutaisyti sugedusį kompiuterį ar pagaminti skanius pietus (nebent skaitytume tokias gurmaniškas knygas, kokia yra italų rašytojo Umberto Eco romanas "Prahos kapinės"). Estetinė funkcija pabrėžia tokios kalbos savitikslį pobūdį ir bene stipriausiai įtvirtina verbalinės raiškos laisvę ir individualumą.

Prasidėjus karantinui, Lietuvoje ne vienas žmogus, netgi menininkas yra pasakęs, kad šiuo metu negali, nepajėgia skaityti grožinės literatūros tekstų. Taigi, krizė veikia kaip kalbos nepriklausomybę žlugdantis reiškinys. Apie tai, kad šiuo laikotarpiu rašytojų maksimalus uždavinys būtų sukurti italų renesanso laikotarpio autoriaus Giovanni Boccaccio "Dekamerono" vertus pasakojimus, beveik tenka pamiršti. Nors Europos pietinėje dalyje beveik prieš pusę tūkstantmečio radęsis kūrinys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu, tikėtis lietuvių kalba parašyto literatūros kūrinio apie Europą apėmusį virusą tampa labai sunku. Tiesiog estetinę kalbą ir jos galias paralyžiuoja kitoks verbalinės kalbos pobūdis, kuris šiuo metu dominuoja – apeliatyvinė funkcija ir tikslas. Būdami namuose ir skaitydami interneto portalų naujienas, klausydami radijo ar žiūrėdami televizijos laidas, esame jau beveik du mėnesius nuolat ujami, ką nors daryti ir kartu daug ko nedaryti. Kalbos pobūdis tapo įsakmus ir griežtas. Suprantama, kad daugelis verbaline kalba pasakomų draudimų yra reikalingi ir pateisinami, tačiau apeliatyvinės kalbos užspaustam žmogui labai trūksta net labiau ne estetinės, o dar kitokios kalbos.

Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai.

Ta kitokia kalba apibrėžia ir įprasmina tai, kaip gyvenome iki krizės, – bendraudami ir naudodamiesi komunikatyvine kalbos funkcija. Tokio pobūdžio kalbėjimas nuo kitų rūšių skiriasi tuo, kad dažniausiai nesiekiama kuo nors žūtbūt įtikinti pašnekovo. Dar vienas skiriamasis komunikatyvinės kalbos ypatumas yra jos kasdieniškumas, praktinis atspalvis. Juk dauguma žmonių ir gyvena dažniausiai šioje kalboje, ir bendrauja būtent tokia kalba, iš kurios vėliau randasi įvairūs rezultatai.

Komunikatyvinė kalba – tai dialogo erdvė. Ši kultūrinė forma yra viena seniausių mūsų civilizacijos ir net planetos žmonių tarpusavio ryšio palaikymo priemonių. Krizės akivaizdoje mūsų dialogai susitraukė iki neregėto siaurumo. Tai, ko mums dabar bene labiausiai trūksta, – skirtingu laiku vykstančių gausių pokalbių ne tarp šeimos narių, o tarp dviejų į šeimą neįtraukiamų žmonių. Tokia komunikacija buvo ir, noriu tikėti, vis dar yra būtina kiekvienam žmogui.

Norėdami suprasti, kaip prarandame dialogo galimybes ir erdves, įsijunkime kompiuterio programas "Skype", "Zoom" ar kitas panašias priemones. Atrodytų, niekas nesikeičia – nėra jokio skirtumo, ar gurkšnoti kavą su kolega kavinėje per pietų pertrauką, ar su tuo pačiu kolega kalbėtis nuotoliniu būdu. Visgi, vienas esminis skirtumas ištinka kiekvieną, kuris ieško bendravimo distancinio pakaitalo, – bendraujame ne su žmogumi, o su jo atvaizdu. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip keičiasi verbalinės ir vizualiosios kalbos santykis tokioje komunikacijoje. Vaizdas nugali žodį, ne vienas pastebi, kad sunkiau sukaupti dėmesį į sakomus žodžius nei tradiciniame pokalbyje. Tokia dialogo simuliacija atskleidžia, kad kompiuterių ekranuose bendrauja ne du žmonės, o du atvaizdai.

Visos Lietuvos mokyklos ir daugelis universitetų prisitaikė prie pasikeitusios situacijos bei dirba nuotoliniu būdu. Apie šios naujovės įtaką tam, kas tradiciškai būdavo vadinama polilogu, dar iki krizės yra rašęs ne vienas autorius. Kai nebelieka mokytojo ir mokinio santykio, tokia masė auditorijos, kuri klausosi paskaitos ar pamokos ekrane, dažniausiai vadintina tiesiog minia, kurios narių nebesieja beveik jokie apčiuopiami bendri interesai ir vertybės. Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai, kuri principingai priešinasi Vakarų universitetų šimtmečiais diegtai ir tobulintai bendravimo formai.

Ir štai šiandien socialiniuose tinkluose kiekvienas, kuris anksčiau publikuodavo savo asmenukes, staiga suprato, kad gali ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti save. Taip gimsta masinis narcizų šou. Apie liguistą savimeilę, kurią patiria save filmuojantis žmogus, dar prieš keturis dešimtmečius garsiai kalbėjo ir rašė daugelis viso pasaulio vaizdo menininkų. Visi jie tvirtino panašią tiesą – Narcizo vaidmenį atliekantis žmogus elgiasi kitaip nei į pašnekovą besiorientuojantis asmuo. Filmuojant save, visu bjaurumu skleidžiasi kompleksai, perversyvūs polinkiai, manijos ir kitokios patologinės būsenos. Pasaulį dabar ištikusios krizės laiku galima tiesiog kataloguoti ir klasifikuoti viešuosius monologinius pasisakymus į kamerą. Visi tie žmonės byloja apie monologo ir apeliatyvinės kalbos funkcijos diktatūrą. Dažnam iš tų kalbančiųjų net nesvarbu, kas juos girdės ir matys, nesvarbu ir tai, kokia informacija bus perteikta, – dominuoja vienintelis tikslas, kurį apibrėžia verbalinės kalbos ir vaizdo retorika.

Praėjusiais metais eilėraščių knygą "Maratonas" išleidęs poetas Aistis Žekevičius viename iš jos tekstų rašė apie tai, kad pasaulis baigsis tuomet, kai nebeliks dialogo. Šiandien dažnai girdime jau standartinėmis klišėmis tapusias frazes: "pasaulis nebus toks, koks buvo", "mus kankina baimė ir nežinia". Tokių charakteristikų teigiama psichologinė vertė yra neabejotina – žmonės įvardija savo būsenas. Tačiau būtų dar pozityviau, jei bent daugelis tuos žodžius vartojančiųjų susimąstytų, nuo ko gi priklauso, koks tas pasaulis bus, ir kas gali nutraukti nežinią, kuri yra baimės priežastis. Manau, paaiškėtų, kad, sakydami monologus apie tai, kaip jaučiamės, sau padedame labai nedaug. Kur kas stipresnis poveikis būtų tada, jei bent atmintyje išsaugotume ir netrukus tęstume plėtoti dialogo tradiciją, iš kurios ir randasi ne stabų keliamas išgąstis, o savąja patirtimi pagrįstas žinojimas, sukuriantis ir ramybę, ir nors dalinį stabilumą. Tuomet ir pasaulio kaita nustotų kelti egzistencinį siaubą, nes tikrovę kuria būtent mūsų žinojimas, neišvengiamai sukeliantis veiksmus ir sukuriantis rezultatus. Į vieną ne virtualųjį pašnekovą, su kuriuo sieja nebūtinai šeimos ryšiai, nukreipta verbalinė kalba šioje kryžkelėje išlieka vertybių vertybe.



NAUJAUSI KOMENTARAI

žlugdo ne krizė, o įgūdžių nebuvimas

žlugdo ne krizė, o įgūdžių nebuvimas portretas
Labai abejotinas teiginys, kad "/…/ krizė veikia kaip kalbos nepriklausomybę žlugdantis reiškinys", nes žmonės "šiuo metu" negalį skaityti. Daugybė save šiuolaikiniais menininkais vadinančių žmonių (ir ne tik) nepajėgia skaityti sunkių grožinės literatūros tekstų. Dėl to tikrai nereikia kaltinti krizės, jei skaitymo ir teksto supratimo įgūdžiai tokie, kad jėgų pakanka perskaityti orų prognozės apimties tekstus. Na, nebent pasiūlytumėte pažiūrėti kokią kompaktiškai adaptuotą literatūros kūrinio ekranizaciją, kad vakaras socialiniuose tinkluose neprailgtų.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Ar tikrai prie ruso buvo geriau?
    Ar tikrai prie ruso buvo geriau?

    Ką jums primena traukinio dundesys? Kelionę į sostinę? Ar kur nors atostogų? ...

    14
  • Erodo raudų siena
    Erodo raudų siena

    Kas yra palestiniečiai, dėl kurių kančių priešais televizijos kameras dieną ir naktį nesiliauja raudoję demokratiškų ir autoritarinių valstybių politikai? Kas šie žmonės, kurių vargai geba vienodai prislėgti ir Romos katalik...

    3
  • Pasakos naivuoliams
    Pasakos naivuoliams

    Šiandien Romos olimpiniame stadione Italijos ir Turkijos rinktinės pradės XVI Europos futbolo čempionatą. Šventę, kurios Senojo žemyno aistruoliai laukė visą penkmetį. ...

    2
  • Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?
    Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?

    Nuo birželio 1-osios Vyriausybei šiek tiek atlaisvinus karantino suvaržymus darbui iš biurų, taip pat prasidėjus masinei vakcinacijai, vis daugiau žmonių nusprendžia grįžti į biurus. Tačiau tokia pati dalis jų nori likti ir namie. Tai...

  • Antausis prezidentui
    Antausis prezidentui

    Prancūzijos prezidentui E.Macronui šią savaitę lankantis šalies pietryčiuose, vienas vyras, užuot padavęs jam ranką, skėlė antausį. Jaunasis prancūzų lyderis savo kailiu patyrė juodąją demokratijos pusę ir didžiosios politikos ka...

    2
  • Pabėgėlių sulaukėme. Ruoškimės šiurpėms
    Pabėgėlių sulaukėme. Ruoškimės šiurpėms

    Batkai paliepus, Maskvai padėjus, į Lietuvą ėmė plaukti pabėgėliai. ...

    8
  • Jūs vis tiek kalti
    Jūs vis tiek kalti

    Atrodė. Teisingumą vykdo teismai. Pasirodė. Tai daro prokuratūra. Net kai Aukščiausiasis teismas paskelbia nusikaltėliui išteisinamąjį nuosprendį, nes nėra jokių kaltę įrodančių įrodymų, prokurorai pakomentuoja, kad nusikaltėlis...

    1
  • Kodėl Romainiai tampa nacionaliniu klausimu?
    Kodėl Romainiai tampa nacionaliniu klausimu?

    Aktyvūs kauniečiai nevengia kelti Kauno problemų visais įmanomais būdais. Praėjusią savaitę visos šalies dėmesio sulaukę Romainiai rodo gerą pavyzdį, kad antro didžiausio šalies miesto problemos yra vertos ir plačiau aptarti. ...

    2
  • Kam pinigai, o kam špyga taukuota
    Kam pinigai, o kam špyga taukuota

    Kuo ypatingas galėtų būti sostinės grožio salonas "Yumi"? Tuo, kad tame pačiame pastate yra įmonė, įsigijusi buvusį Palangos policijos komisariatą netoli jūros. Iš Turto banko vyrukai pirko už 574 tūkst. eurų, o pardavė už du ...

    2
  • (Ne)sostų karai
    (Ne)sostų karai

    Kaišiadoriečiai juokauja, kad jų miestas turi du stambius priemiesčius – Kauną ir Vilnių. Ne iš piršto laužta. Juk dvimiesčio idėja prieš du dešimtmečius svarstyta taip rimtai, kad tuomečiai Vilniaus ir Kauno ...

    1
Daugiau straipsnių