- Gintautas Labanauskas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Dar spalio pabaigoje architektas Audrys Karalius savo „Facebook“ paskyroje iškėlė retorinį klausimą – ar kas nors esame matę balas ant natūralaus grindinio? Architektas dėstė statybinių medžiagų pradžiamokslį, kad gaubtas rankomis tašytų grindinio akmenų paviršius akimirksniu nutekina vandenį į visas keturias puses, o granito smėliukas grindinio siūlėse drenuoja vandenį žemyn į jį praleidžiantį grunto sluoksnį.
Deja, bet pertvarkytoje Vilniaus gatvėje situacija – visiškai priešinga. Architektas balas ant naujojo grindinio fiksavo po šešių valandų, paskui dar kartą net po 48 valandų, t. y. dviejų parų! Problemą įgudusi akis įvardijo iš karto – gatvėje sudėti akmenys tapo plokšti, o gatvės profilis nesuformuotas, vandeniui tiesiog nėra kur nubėgti. Dar svarbiau, kad siūlės tarp akmenų užpildytos vandens nepraleidžiančia mastika – kaip kiekvieno iš mūsų vonioje.
Ar balos – tokia jau didelė bėda? Galima būtų nekreipti dėmesio į estetiką, nepaisyti šlapių batų ar vieno kito aptaškyto praeivio. Tačiau gerokai rimtesnė bėda kyla dabar, kai temperatūra svyruoja apie 0 °C, – vanduo virsta ledu ir atvirkščiai. Vilniaus gatvė tampa slidi, kaupiasi sunkiai nuvalomos ledo sankaupos, kurias dabar dažnai dengia ir vandens sluoksnis. Gal ir smagu prisiminti jaunystę, paslidinėti, tačiau griuvinėdami netrukus jau turėsime skubėti ir į klinikas lengvesnių ar sunkesnių traumų gydyti.
Kalbėkimės. Yra šimtai daug svarbesnių klausimų, prie kurių negalime susitelkti, kol ietis laužome pasilenkę prie Vilniaus gatvės grindinio.
Klaidos priežastis aiški – tai išlyginta gatvės danga, neturinti reikiamo nuolydžio, ir, anot architekto, šiaip jau baseinams ar vonioms tinkanti grindinio siūlių mastika. Kaip tai spręsti?
Formaliai miesto nusamdyti statybininkai teisūs – jie viską darė pagal suderintus statybos projektus, kuriuos teikė tiek savivaldybės administracija, tiek kultūros paveldo sargai, tiek kitos atsakingos valstybės institucijos.
Ką dar galime daryti šiandien, jau tuoj beprasidedančią kalendorinę žiemą? Pirmiausia, turime sėsti prie bendro stalo. Prie jo turi užtekti vietos visiems – statybininkams, savivaldybės administracijai, visoms valstybės institucijoms ir, svarbiausia, labai įvairiai Kauno miesto gyventojų publikai, ne tik eiliniams kauniečiams, bet ir verslininkams, Senamiesčio gyventojams, architektams, statybininkams, neįgaliųjų organizacijų atstovams.
Abejonės: kai kurie pareiviai pastebi, kad Vilniaus gatvė tampa slidi, kaupiasi sunkiai nuvalomos ledo sankaupos. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Susėdę prie stalo turime atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad klaida padaryta. Kviečiu neieškoti kaltų, o pripažinti ir žengti į priekį. Kaip galime ištaisyti situaciją? Kokie architektūriniai, statybos sprendimai gali bent iš dalies pakeisti situaciją, kaip suderinti miestiečių norus ir realias šiuolaikinių statybos technologijų galimybes? Kur ir koks kompromisas įmanomas? Kalbėkimės. Yra šimtai daug svarbesnių klausimų, prie kurių negalime susitelkti, kol ietis laužome pasilenkę prie Vilniaus gatvės grindinio.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Atšipę ginklai1
Lietuvos futbolo rinktinė verčia naują istorijos puslapį. Naujojo stratego Edgaro Jankausko vedami lietuviai šiandien pradės 2024 m. Europos čempionato atrankos kovas. Nors prieš kiekvieną startą skamba aibės pažadų, šį kartą ...
-
Merai ir šaligatviai7
Renkant merus – šaligatviai yra bene svarbiausi. Be juokų. Galima sakyti, kad šaligatviai rinkimų laikotarpiu yra ypatingi nuomonės formuotojai. ...
-
Žydinčių putinų šešėlyje13
Ivaną Vasiljevičių (1440–1505) ir jo anūką Ivaną Vasiljevičių (1530–1584) galima laikyti pačiais įtakingiausiais Rusijos monarchais. Pirmasis siekė padidinti Maskvos miesto kontroliuojamas žemes, išplėsti politinę įtaką regio...
-
Nors pažadėjo, bet neištesėjo4
Paaiškėjo, kad jau šį mėnesį vėl teks sukti laikrodžio rodykles. Atėjo pavasaris, ir vėl ta pati muzika. Naktį iš kovo 25 į kovo 26-ąją pasuksime valanda į priekį ir būsime „laimingi“ iki kito karto. ...
-
Ar orderis nevėluoja?
Plačiai pasaulyje pasklidus žiniai apie tarptautinio tribunolo Hagoje perspektyvą, skardžiabalsis Kremliaus vieversys Filipas Bedrosovičius kol kas niekaip nesureagavo į savo dvasinio patrono nemalonumus. Amžinai jaunas ir pats sau gražus gražuolis tu...
-
Ar Xi nurašė Pu?
Jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, vargu, ar Xi Jinpingo vizitą į Maskvą taip akylai stebėtų ne tik tarptautinių santykių specialistai, bet ir memų kūrėjai. Nors šios auditorijos intencijos ir skirtingos, išvados bendros: tai ne dviej...
-
Kai šaukia pilnaties stogai12
Seimas vėl tapo visaip šalyje skatinamos veltėdžiavimo subkultūros auka. Darbo dieną darbo metu į parlamentą įsiveržęs kažkoks veikėjas darkėsi taip, kad sureagavo ne tik šokoladu nepamaitinta A. Širinskienė, bet ir pats eksc...
-
Giljotinos laikai16
Po filmo „Poetas“ seanso užklupo klausimas – ar patiko? Kitu atveju savaime suprantamas būtų atsakymas „taip“ arba „ne“ – tik ne šiuo. ...
-
Žinia Europai
Lietuvos klubai skelbia gerąją žinią Europai – krepšinis ne veltui vadinamas antrąja mūsų religija. Vos prieš porą mėnesių beveik visi mūsų šalies atstovai sunkiai kapanojosi tarptautiniuose turnyruose, o dabar lietuvi&sc...
-
Kibernetinės grėsmės: ko išmokome per metus?
Ukrainoje jau daugiau nei metus tęsiantis Rusijos invazijai, karas paraleliai vyksta ir virtualiojoje erdvėje. Apie kibernetinį karą girdime mažiau nei apie karinius veiksmus ant žemės. Natūralu, vienetų ir nulių erdvėje nėra žuvusių kareivių, s...