Penktoji kandidatė į "Kauno dienos" metų žmogaus titulą – šešiasdešimtetė Aldona Linkevičiūtė po Nacionalinio diktanto rašymo konkurso paskelbta raštingiausia šių metų lietuve. A.Linkevičiūtės gyvenime lietuvių kalba užima viena svarbiausių vietų: moteris jau keliolika metų iš užsienio kalbų verčia religinius tekstus. Moteris nuogąstauja, kad šiais laikais lietuvių kalba išgyvena ne pačius geriausius laikus – užteršta skoliniais ir barbarizmais, tačiau tiki, kad kalba, pergyvenusi spaudos draudimų, sąmoningo rusinimo metą, palaikoma entuziastų, vėl suklestės.

– Nuo ko prasidėjo jūsų meilė lietuvių kalbai, galbūt pamatai buvo padėti jau vaikystėje?

– Pirmoji kalba, kuria kalbėjau, buvo žemaičių tarmė. Nors tėtis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tačiau tai puikiai darė mama, kurią galima vadinti to meto kaimo šviesuole. Meilė kalbai prasidėjo būtent nuo šeimos. Mama skatino mandagiai kalbėti, taisyklingai ir daug skaityti. Namuose niekas niekada nesibarė ir nevartojo piktų žodžių. Gyvenom vienkiemyje Žemaitijoje Kelmės rajone, ėjau į pradinę mokyklą Veniuose, iki jos tekdavo eiti penkis kilometrus. Lietuvių kalbą pamėgau šioje mokykloje. Pradėjus lankyti mokyklą, dažniau ėmėme kalbėti bendrine kalba, o rašyti be gramatinių klaidų mums buvo priederme nuo pat pradžių. Mokytojai uždegė meilę ne tik kalbai ar knygoms, bet ir poezijai. Skaitydavom labai daug poezijos, žiburys namuose negesdavo iki pat vėlyvos nakties, skaitydavau aš, skaitydavo ir brolis. Žinoma nuo mamos gaudavom velnių už tokį vėlyvą skaitymą, ji sakydavo: gesinkit žiburį ir eikit miegoti.

– Kaip pradėjote dirbti profesionalia vertėja. Juk prieš tai dirbote farmacininke?

– Profesionalia vertėja tapau pradėjusi versti Biblijos tekstus. Pradžioje verčiau iš rusų ir vokiečių kalbos, dabar verčiu tik iš anglų. Nuo 1992 m. dirbu kaip profesionali vertėja. Pradėti šį darbą buvo nelengva, nes anglų kalbą teko išmokti nuo pradžios. Pradėjau lankyti kursus, nes norėjau įgyti šios kalbos pradmenis, tačiau neturėjau net minties, kad anglų kalbos prireiks verčiant. Net ir tapusi vertėja, anglų kalbos mokiausi toliau ir dabar šios kalbos esu neblogai pramokusi.

– Kas paskatino rašyti nacionalinį diktantą?

– Rašyti nacionalinį diktantą paskatino tai, kad lietuvių kalba yra svarbiausia mūsų darbe, turime gerai išmanyti ir skyrybą, ir rašybą. Su seserimi nusipirkom gramatikos knygelių, skaitėme ir rengėmės diktantui. Pirmais metais rašant diktantą padarėme klaidų, sutrukdė skyrybos klaidos, tačiau diktantas tikrai buvo nelengvas. Šįkart, dalyvaujant antrą kartą, jau buvome pramokusios daugybės dalykų. Susikaupiau ir, kaip vėliau paaiškėjo, neblogai parašiau, tačiau pirmojo sakinio iki galo taip ir nesupratau. Dabartinė liberali lietuvių kalbos skyryba šį kartą man padėjo – sudėjau reikiamus skyrybos ženklus ir man pavyko parašyti.

– Kokį vieta jūsų gyvenime tenka lietuvių kalbai ir ką manote apie šiuolaikinę kalbą, plačiai vartojamą visuomenėje?

– Lietuvių kalba ugdo, taurina ir vienija. Jei žmonės gražiai kalba šeimoje, nevartoja piktų žodžių, tai ir jų santykiai išlieka gražūs. Būna, kad autobuse išgirsti kalbant paauglius – jų kalba siaubinga, nesitiki, kad taip laikai pasikeitė, ji labiau užteršta skoliniais iš kitų kalbų. Kalboje jaučiama nepagarba žmonėms, mokytojams. Lietuvių kalba keičiasi, ji suprastėjo. Tačiau savo aplinkoje mes stengiamės palaikyti kalbą, bendrauti taisyklingiau, rengiame poezijos vakarėlius tam, kad galėtume pamaloninti save gražia kalba. Yra daug žmonių, kurie puoselėja kalbą, ir tikiuosi, kad pergyvenusi tam tikrą krizę kalba atsigaus ir toliau gyvuos. Tikiu, kad patys prisidėję prie lietuvių kalbos puoselėjimo ją išsaugosime ir pastangos yra vertos šio tikslo.

– Kaune gyvenate jau tryliktus metus. Ar jau laikote save kauniete, kokia miesto ateitimi tikite?

– Kaune gyvenu nuo 1995 m., o 1971 m. šiame mieste baigiau farmacijos specialybę. Dabartinis ir tų laikų Kaunas labai skiriasi. Šeštajame dešimtmetyje atvykus studijuoti iš kaimo Kaunas buvo tarsi svajonių miestas. Čia vyko daugiau renginių, miestas atrodė gyvesnis, plūdo minios žmonių. Laivės alėja būdavo pilnutėlė, eidavome į teatrą, tuomet kultūrinis gyvenimas labiau virė. Nors ir dabar netrūksta kultūrinių renginių, tačiau reikia labai atsirinkti, nes daugelis jų skirti žmonių pramogoms, o ne jiems ugdyti. Dabartiniam Kaune yra visko daugiau, ko reikia čia gyvenančiam žmogui. Savo ateitį sieju su Kaunu, nes dirbu šiame mieste, o mano darbas yra mano gyvenimo esmė. Kaunas yra malonesnis nei sostinė, jis ne toks judrus, mažiau sumaišties, lietuviškesnis, tai taip pat yra svarbu.

---

Kandidatai į Metų žmogaus titulą:

■ 1. Marius Gervė, inžinierius.
■ 2. Saulius Jurgelėnas, verslininkas.
■ 3. Povilas Kanapickas, moksleivis.
■ 4. Inga Konstantinavičiūtė, energetikė.
■ 5. Aldona Linkevičiūtė, vertėja.
■ 6. Rūta Paškauskienė, sportininkė.
■ 7. Algimantas Stankevičius, verslininkas.
■ 8. Algimantas Treikauskas, muzikas.
■ 9. Egidija Vaicekauskienė, verslininkė.
■ 10. Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt, sportininkė.

Už pretendentą, kurio laimėjimai šiemet, jūsų manymu, yra svariausi, reikšmingiausi, galite balsuoti trumpuoju numeriu 19901. Šiuo numeriu siųsdami trumpąsias žinutes, įrašykite raides ir skaičių KD1, KD2, KD3... KD10. Skambindami būkite pasirengę
surinkti dviženklį skaičių – 01, 02, 03...10.

Balsuoti galite iki gruodžio 31 d.

 

Skambučio ir žinutės kaina – 2 Lt.