Kad visą Norvegiją jau stebina plėšrūs zombiai iš Lietuvos – nieko naujo. O kad patys lietuviai pradėjo kovoti su savo sugyvulėjusiais tautiečiais, va čia tai naujiena.

Dariumi Petraičiu prisistatantis išeivis ėmėsi iki šiol dar neregėtos iniciatyvos. Jis skundžia visus toje šalyje prasikaltusius ar dar tik ketinančius prasikalsti, nežinia iš kokių pajamų gyvenančius ir šiaip bandito amatu linkusius užsiimti lietuvius.

Vyras net paskelbė savo elektroninio pašto adresą [email protected]. Juo prašo siųsti bet kokias žinias apie bet kur Norvegijoje gyvenančius ir įtartina veikla besimėgaujančius savo tautiečius. Trumse šaknis įleidęs jaunuolis paskelbė tikrą nepakantumo karą iš mūsų šalies atvažiavusiems banditams, kuriems atvirai pareiškė: „Aš nesustosiu tol, kol daugumos jūsų nesukišiu į kalėjimą“.

Liepos viduryje Norvegijos kalėjimuose dienas leido bemaž 150 lietuvių. Palyginimui – lenkų ten kali tik 90. Absoliuti dauguma mūsų išeivių ten atsidūrė už narkotikų platinimą ir vagystes.

Iš tiesų mūsų žmonės, išvarginti mėsos kombinatuose susiformavusio sovietinio principo, kad vogti reikia viską iš eilės, Norvegijoje patiria tam tikrą vidinę disharmoniją. Pavyzdžiui, kaip be sąžinės priekaištų praeiti pro neprirakintą dviratį? Juo labiau kad tokių laisvai nusavinamų transporto priemonių ten šimtai tūkstančių.

Nusigavus prie vandens telkinių, kurių toje šalyje gausybė, vėl tyko pagunda: rymo tūkstančiai motorinių valčių su pakabinamais varikliais. Tik griebk ir vežk į tėvynę. Mat norvegui ir į galvą neateis, kad tuos variklius galima vogti. Kaip ir apskritai imti tai, kas ne tavo? Kol norvegai taip mąsto, Marijos žemės homunkulai „užsitavarina“, kitaip sakant, pasikrauna prekių. Nes jiems irgi reikia vartoti.

Įžvalgusis Algis Ramanauskas-Greitai jau seniai atrado naują agresyvių žinduolių veislę – „litovcus“. Tai tie patys banditai, kurie gali iš pensininkų buto pavogti paskutinius 10 litų, peiliu rėžti savo artimui į vidurius, iš darželio grįžtančius vaikus „prikarmilinti“ heroinu, o senoje kaimo pirkioje išžaginti vienišą devyniasdešimtmetę su rožiniu rankoje.

Kad Norvegijoje apie tokius „litovcų“ išradimus jau yra žinoma, byloja ne tik straipsniai tos šalies dienraštyje „Dagbladet“, neseniai paskelbusiame aliarmą dėl „litauiske bander“ (lietuvių gaujų), bet ir dorų mūsų piliečių patirtis. Pavyzdžiui, kad ir prie Švedijos ir Norvegijos sienos.

Jei dar prieš trejus metus muitininkai sustabdydavo vos du automobilius per dieną, tai dabar šių ten driekiasi eilės. Suprantama, turinčių lietuviškus numerius.

Toje vietoje gali pasijusti kaip atvykęs pas tardytoją. Tavęs klausinėja visko: pas ką vyksti, kur dirbi, kokios tavo pajamos, ką veži.

Bet kai pasiteirauja, ar tavo mašina nėra vogta ir ar vartoji narkotikus, apima tokia neviltis ir toks apmaudas, jog, regis, sulįsi į žemę iki Grenlandijos: kaip tam prakeiktam muitininkui įrodyti, kad esi lietuvis, o ne „litovcas“?

Todėl Dariaus Petraičio pasiryžimas vietos policijai skųsti visas tas mūsų sociumo šiukšles, atvykusias vogti ir žudyti, yra pavyzdys ir mums čia, išdrįsusiems pasilikti tėvynėje, kurioje iki karo taip pat, kaip ir Norvegijoje, niekas nerakindavo namų durų. Juk tie organizmai nėra mūsų tautiečiai, kurių reikėtų gailėtis, jie „litovcai“ – agresija alsuojantys žinduoliai, neturintys nei baltiškosios savasties, nei moralinės savimonės, nei pagaliau tikrosios tėvynės.