Kovo 11-ąją šventusi Lietuva sužinojo bjaurų dalyką – šalis pernai neteko apie 50 tūkst. pirkėjų. Parduotuvių apyvarta vis mažesnė, nes nebėra kas perka. Ypač drabužių, batų ir kitų visai nevalgomų daiktų.

Kodėl tie pirkėjai taip sparčiai garuoja – lyg kamparas iš atviro butelaičio? Čia vėlgi į akį dar kartą smogia akivaizdus faktas: Lietuva išsivažinėja. Skirstosi, taip sakant, lyg balius būtų pasibaigęs. Vien praėjusiais metais iš šalies išvyko 53 863 žmonės, 2010-aisiais – 83 157. Klaikiau nei Armagedonas!

Kas atsitiko, kad 22 gimtadienį švenčiančią valstybę taip skaudžiai plaka emigracijos rykštė? Regis, dar taip neseniai prieškriziniuose žydruosiuose ekranuose skaisčiai džiūgauta, kad pagaliau emigracija nuoširdžiomis Seimo bei Vyriausybės gyventojų pastangomis įspeista į kampą. Valio, draugai!

Tačiau šįsyk emigracijos spazmai taip sustiprėjo, jog nesunku suskaičiuoti, po kiek metų su kiekvienu sutiktu praeiviu didmiestyje teks sveikintis taip, kaip tai daroma kaime.

Jau dabar klausantis to daina ar himnu pavadinto gaižaus žviegimo apie tris milijonus tampa kažkaip nejauku, nes kaskart vis smegenis suparalyžiuoja klausimas: ar tikrai vis dar esame tie trys milijonai? Jau gal tik du, nes toli gražu ne visi išvykusieji tą savo sprendimą deklaravo.

O sako, iš dainos žodžių neišimsi. Teks išimti, nes žiaurus reikalas.

Skeptikai dažnai burbuliuoja, kad pas mus niekas nenori ieškoti reiškinių ar įvykio priežasčių, ypač tuo kaltinama žiniasklaida, kuri neva per daug užsižaidė tik konstatuodama faktus. Tad išties galima pasvarstyti, kodėl dar prieš penkerius metus sąlygiškai buvo ramu, o žmonės džiaugėsi kas rytą pro langą regėdami Marijos žemės rojų ir karštligiškai nesikrovė lagaminų.

Reikalas tas, jog anuomet iš tiesų buvo gyventi geriau. Skandinavų bankai paleido tokį kreditų velnią, kad užsienio ekspertai Lietuvą ėmė pravardžiuoti šuoliuojančia tigre. Taigi ir šuoliavome. Žmonės išmoko depiliatorius arba elektrinius dantų šepetėlius įsigyti ne iš uždarbio, o išsimokėtinai, už protu nesuvokiamas sumas skolon pirkosi butus ir namus, net maisto įsigydavo ar į užsienio keliones traukdavo skolindamiesi iš bankų.

Toks šaunus gyvenimas ateities sąskaita tada Lietuvos rinką prifarširavo tiek pinigų, jog dar tais pačiais 2007-aisiais finansininkai ėmė kalbėti arba apie lito devalvaciją, arba ekonomikos perkaitimą. Pamenate? Paaiškėjo, kad piliečiai beviltiškai prasiskolino.

Jei treningais pasidabinę „Sekundės“ banko ideologai stūgavo: „Mes išmokysime jus gyventi iš palūkanų!“, tai skandinaviškieji finansų terminatoriai įsuko tokią skolinimo karuselę, kad neturėti kredito buvo paprasčiausiai gėda. Ekonominės aneksijos agresoriai net nešaukė, kad išmokys mus gyventi iš kreditų, jie tai tiesiog padarė. Daugybė lietuvių nuo tos šaunios patirties kosės dar 40 metų. Tiek truks jų paimtų kreditų grąžinimo terminas. Šventė baigėsi, kaip kartą pasakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Laikas grąžinti skolas.

Kai visi staiga praregėjo, pamatė prasiskolinusią Lietuvą. Jei anuomet negailestingai prasiskolino fiziniai asmenys, tai dabar dar ir pati valstybė kasmet grimzta į milijardines skolas. Vos gimęs LR pilietis sykiu su gyvenimu įgyja ir skolą, kurią turės atidavinėti iki gyvos galvos. Žodžiu, sveikas atvykęs į tą realybę, iš kurios vis tiek anksčiau ar vėliau teks emigruoti! Kas gi norės atidavinėti abejotinas protėvių skolas? Sprendžiant iš šiandieninės valstybės politikos, tų skolų tikrai užteks visiems ir ilgam.