Įsnūdusią povidurvasario Lietuvą kiek papurtė istorija, kurią galima būtų vadinti ir pamokoma. Beje, būtent pamokomų istorijų atžvilgiu nuomonės dažniausiai pasidalija perpus.

Išsodintas iš traukinio

Štai ir čia vieni kategoriškai pasisako už tai, kad Kenos pasienio punkte iš traukinio buvo išsodintas ir į Lietuvą neįleistas istorikas, politologas Modestas Kolerovas, vykęs laikraščio "Litovskij kurjer" kvietimu dalyvauti apskritojo stalo diskusijoje "Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyvos: "perkrovimas" arba stagnacija".

Kiti (jų, manyčiau, vis dėlto būtų mažuma) laikytųsi priešingos nuomonės – "o kas čia tokio, tegu atvažiuoja, papliurpia".

Tiesa, būtų dar vienas požiūris, kurį su išlyga taip pat galima pavadinti nuomone.

Absoliuti dauguma Lietuvos piliečių iki tol ne tik nebuvo informuoti, esą kažkoks M.Kolerovas klastingai baudžiasi prasiveržti į mūsų šalį, bet ir neturėjo jokio supratimo, jog pasaulyje jis apskritai egzistuoja.

Kas gi tas baubas?

Kas gi tas M.Kolerovas, kuris Lietuvos žiniasklaidos vadinamas tiesiog Kremliaus propagandininku, ir kodėl mes jo taip nemylime?

M.Kolerovas – ne tik politologas, bet ir buvęs Vladimiro Putino administracijos valdininkas, vadovavęs Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybai. Oficiali valdybos paskirtis – palaikyti ryšius su tėvynainiais, gyvenančiais Rusijos pašonėje, tačiau viešojoje erdvėje buvo šnekama, esą M.Kolerovas labiausiai rūpinosi "spalvotąja kontrreformacija" ir Kremliaus įtakos stiprinimu buvusiose sovietinėse respublikose.

Tiesa, šitai tarsi ir nebūtų priežastis M.Kolerovą skelbti nepageidaujamu asmeniu. Viena vertus, jis jau nebe valdininkas, o eilinis Rusijos politologas. Antra vertus, Igoris Piotrovskis, politologas iš Sankt Peterburgo, dirbęs su M.Kolerovu toje pačioje Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, į apskritojo stalo diskusiją ramiai sau atidundėjo traukiniu, laidė kandžias pastabas ir niekas jo už atlapų nestvarstė. Vadinasi, priežastis slypi kitur. Čia įmanomi du paaiškinimai – abu, matyt, susiję.

Per "Bronzinio kario" istoriją M.Kolerovas buvo vadinamas neramumų architektu ir, remdamasis operatyviniais duomenimis, Talinas tarsi buvo priėmęs sprendimą jo į Estiją neįleisti. Išeitų, Lietuva priėmė sprendimą įtraukti M.Kolerovą į nepageidaujamų asmenų sąrašą solidarizuodamasi su Baltijos kaimyne. Beatodairiškam Rusijos valdžios kritikui Andriui Kubiliui (tuomet jis neužėmė jokio oficialaus posto) prieš trejetą metų taip pat nebuvo leista atvykti į Maskvą, beje, į kultūrinį renginį. Taigi, sprendimas įtraukti M.Kolerovą į nepageidaujamų asmenų sąrašus galėjo būti susijęs ir su siekiu pamėgdžioti įprastą didžiųjų valstybių (ypač Rusijos, Kinijos ir JAV) praktiką be ceremonijų ir aiškinimų neišduoti vizos vienam ar kitam asmeniui.

Kokia iš to nauda?

Gerai, pasijutome didesne valstybe, o kas iš to? Kokių dar politinių dividendų gavome politologui M.Kolerovui užtrenkę duris prieš pat nosį?

Drįsčiau tvirtinti, kad jokių – be migloto svarbos jausmo. O kokios naudos išsipešė M.Kolerovas ir jį pasikvietę į Lietuvą?

Išlaipintas iš traukinio M.Kolerovas apskritojo stalo diskusijoje vis dėlto sėkmingai dalyvavo ir per "Skype" nekliudomas dėstė tai, ką norėjo. Jei ne skandalas, jo minčių būtų klausęsi keli neatostogaujantys politologai ir dar pora žioplinėjančių smalsuolių. Dabar M.Kolerovas sušmėžavo visuose pagrindiniuose mūsų informacijos kanaluose. Žinia, jog naujienų agentūros "Regnum" vadovas nebuvo įleistas į Lietuvą, nuvilnijo per Rusijos žiniasklaidą. Tiesa, kitų šalių viešajai erdvei šis įvykis nepadarė didesnio įspūdžio, tačiau štai incidentą komentuojantis radijas "Svoboda" pranešė, jog Rusija pagrasino imtis atsakomųjų priemonių po to, kai į Lietuvą nebuvo įleistas žinomas žurnalistas!

Kitaip tariant, plačiau pasklidusi žinia transformavosi ir suskambo visai kitaip: esą Lietuvoje persekiojami žurnalistai ir Rusija yra priversta adekvačiai reaguoti. Surežisuoto skandalo fone "pasipiarino" ir renginį organizavęs savaitraštis, ir naujienų agentūra "Regnum" (išvakarėse jos vyriausiuoju redaktoriumi tapo tas pats M.Kolerovas), ir Rusijos ambasada, išreiškusi susirūpinimą žmogaus teisių pažeidinėjimu Lietuvoje, ir Seimo narys Julius Veselka, niekada nepraleidžiantis progos "pasipiarinti".

Turint galvoje tai, jog M.Kolerovas sąmoningai vyko į Vilnių tik tam, kad būtų išsodintas, labai jau lengvai Lietuvos valstybė buvo panaudota daugiabriaunėje viešųjų ryšių akcijoje.

Tokiems propagandininkams kaip M.Kolerovas galima ir užtrenkti duris (tiesą sakant, būtų dėl ko), galima su jais atvirai diskutuoti (visada maniau, kad norint efektyviai tvarkytis su priešininkais, būtina juos geriau pažinti). Tačiau vis dėlto pagrindinė problema ta, jog kartais esame pernelyg lengvai ir akivaizdžiai panaudojami kaip priemonė kažkieno žaidimuose. Ir kad leidžiame tai daryti. Būtent čia, manyčiau, ir slypėtų M.Kolerovo istorijos pamoka. Pasimokysime?