Kažkokie kelmai svarbiuose postuose nusprendė, kad taip reikia. "Juk mes atsodinsim." Tai gal eikit neterminuotų atostogų, gudručiai, kai reikės, mes ir jus atsodinsim. Nes kelmas ir mąsto kaip kelmas, kitaip jis nesugeba. Gal pats laikas išsirinkti tuos, kurie sugebės?

Suprantu, kai nupjaunami seni medžiai, yra saugiau. Suprantu, kai jie buvo pjaunami Savanorių prospekte, atnaujinant šiluminę trasą. Jie ten išskersti ne visi, be to, iš tiesų daugelis atsodinta.

Nesuprantu, kai ant menčių suguldomos ištisos gatvės, nors medžiai ten buvo stiprūs ir gyvybingi, ir vykstantiems darbams nekliudė. Į ką dabar panašios Zanavykų ir Miško (kokia pavadinimo ironija – Miško gatvė be medžių) gatvės? Kam reikėjo išpjauti medžius šalia Soboro ir kas laukia tų nuostabių gluosnių Vienybės aikštėje (ir vėl pavadinimo ironija, nes vienybę tik čiaukšt, ir privatizuoji)? Gluosnius lauk, nes reikia kasti labai didelę duobę, kurioje stovės daugybė mašinikių. Jei dar nuverstume Laisvės paminklą, duobę galėtume kasti dar platesnę ir mašinikių ten tilptų dar daugiau.

Jei tau bloga dabar, apkabink kelmą, nes medžio gali po ranka nepasitaikyt.

Visa tai pelnytai kelia Kauno gyventojų rūpestį ir pasipiktinimą. Kadaise miesto svečiai žavėdavosi ne tik Kauno modernizmo architektūra, bet ir tuo, kad tai žalias miestas ir to nepamatysi, tarkim, Niujorke. Dabar reikalai juda kita kryptimi, Kaunas niujorkizuojasi, visur prisistatęs lozungų "Kaunas tvarkosi".

Taip, tvarkosi, gatvės iš tiesų tvarkomos. Tačiau miestas nėra vien asfaltas. Tai ir medžiai, amžiną jiems atilsį. Jei tau bloga, apkabink medį, sakydavo mūsų protėviai. Jei tau bloga dabar, apkabink kelmą, nes medžio gali po ranka nepasitaikyt.

Ir kartais nubundi iš ryto arba grįžti iš kokios kelionės, žiūri ir nebeatpažįsti savo gatvės. Vietoj jos tik kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, kaip rašė klasikas.