Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo istorija šiomis dienomis tapo pretekstu kritikuoti aukščiausius valstybės vadovus, o vienai iki šiol beveik nematytai negirdėtai Seimo komisijai, žinomo politologo žodžiais, netgi kastis po nacionalinio saugumo pamatais.

FNTT istorija jau parodė dar vieną nelauktą rezultatą – kas galėjo pamanyti, kad kelerius metus didele meile Prezidentei nedegę politikai ūmai taps jos sąjungininkais? Arūnas Valinskas, Algis Čaplikas, Raimundas Palaitis, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininkas Dainius Dabašinskas atsidūrė FNTT vadovų atleidimą parėmusios Prezidentės pusėje.

FNTT vadovybės atleidimo istorija kai kuriuos iškilesnius "pilietininkus" netgi privertė sušukti: "Gyvuok, Tarybų Lietuva!", taip pat priminti: menami "valstybininkai", atėjus konservatorių valdžiai, persigrupavo ir vėl puola. Maža to – Prezidentė esą apsupta jų statytinių. Beveik trejus metus. Ir nieko nedaro!

Vienas drąsus "pilietininkas", rengęs mitingą prie prezidentūros, regis, galėtų valandų valandas vardyti menamus "valstybininkų" ryšius aukščiausiose valdžios institucijose. Jis žino, kurių televizijos kanalų žinių tarnybų vadovai yra kuruojami šalies žvalgų ir šnipų, o kurios laikraščių ir naujienų portalų redakcijos yra "ideologiškai teisingos".

Jei tik reikia, pirmosios Vyriausybės švietimo ministras nuo Vytauto Landsbergio gali stoti ginti Kazimiros Prunskienės aiškindamas, kad ši jokio sukilimo prieš parlamentą tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis nerengusi.

Žodžiu, K.Prunskienės Vyriausybės švietimo ministras iki smulkmenų prisimena, kas vyko prieš 21 metus, tačiau pilietiškumo ugdytojo atmintis pradeda strigti, kai kalba pakrypsta apie jo darbą su prezidentu Valdu Adamkumi pirmosios šio kadencijos metais.

Ne taip seniai paaiškėjo, kad ordiną KGB generolui Vladimirui Jakuninui V.Adamkus užkabino tai suderinęs su tuomečiais savo patarėjais Albinu Januška ir Dariumi Kuoliu. Taip Konstituciniam Teismui savo paaiškinime yra nurodžiusi Valstybės apdovanojimų skyriaus viršininkė, kai šis nagrinėjo prezidento dekreto teisėtumą.

Kažkodėl "pilietininkas" tik nervingai muistosi klausiamas, ar tas dekretas derintas ir su juo, tačiau čia pat nepraleidžia progos pasipiktinti, kaip estai apdovanojimą galėjo užkabinti buvusiam VSD pulkininkui, vienam iš "valstybės užvaldymo" iešmininkų D.Dabašinskui.

Selektyvi atmintis, sakytume, svarbus D.Kuolio įgūdis: prabėgo penkeri metai, tačiau jis lig šiol viešai taip ir neprabilo apie savo varžovą ir kolegą V.Adamkaus prezidentūroje A.Janušką, tų pačių "pilietininkų" tituluojamą "valstybininku" Nr. 1. Ar kas nors iš D.Kuolio lūpų girdėjo viešą A.Januškos darbo įvertinimą? Ne. Matyt, ne tie prioritetai. Tačiau su menamais klanais kovojantis "pilietininkas" visada būtinai užsirašys ir paskelbs, ką jo kolegai Seimo koridoriuje pašnibždėjo koks nors premjero patarėjas Linas Linkevičius.

Žinoma, tai tik detalės.

Vis dėlto retas kuris nesutiktų su pagrindine D.Kuolio ir jo bendražygių mintimi – Lietuvoje išties trūksta teisingumo.

Pati šalies vadovė kol kas nuo platesnių komentarų FNTT vadovybės atleidimo istorijoje atsitvėrė tylos siena. Lig šiol ji puikiai manevravo, regis, remdamasi tiksliu žmonių ir politikų aistrų, silpnybių, klaidų, paslapčių ir interesų apskaičiavimu. Ir išlaikė populiarumą.

Tačiau artimiausiu metu jai tikriausiai teks pasirinkti – arba vidaus reikalų ministras R.Palaitis ir liberalcentristai, arba "pilietininkai" su dalimi konservatorių. Kokį žingsnį žengs Prezidentė, pasakyti sunku: klausimų daugiau nei atsakymų.