Ši nuomonių takoskyra ryški ir socialinių tinklų, ir žiniasklaidos turinyje. Pavyzdžiui, vienos radijo laidos klausytojai vietoje didinamų lėšų krašto apsaugai siūlė didinti išmokas vaikus auginančioms šeimoms. Esą šalyje demografinė krizė, o lėšų jaunoms šeimoms skiriama nepakankamai. Be to, Lietuva – maža šalis, ginkis nesigynęs, jei užpuls Rusija – bet kokiu atveju, mums – šakės.
Kasmet Lietuva sumažėja 20 tūkst. gyventojų. Vienai moteriai šalyje tenka 1,11 vaiko. Tam, kad gyventojų skaičius išliktų stabilus, šis skaičius turėtų siekti 2,1. „Lietuvos [šis rodiklis] yra vienas žemiausių, žemesnis turbūt dabar yra Pietų Korėjoje – 0,8“, – kitos TV laidos eteryje kalbėjo ekonomistas Nerijus Mačiulis. Aukšto pragyvenimo lygio Azijos šalies pavyzdys rodo: ne materialinė gerovė pasaulyje lemia, kiek vaikų turės moteris.
O ką atsakyti tiems, kurie primygtinai baksnoja žemėlapį ir aiškina, kad priešintis daug kartų didesniam agresoriui būtų beprasmiška? Priminkime jiems suomius, kurie 1939 m. pasipriešino juos užpuolusiai Sovietų Sąjungai – tuo metu 58 kartus už skandinavų šalį didesnei „didvalstybei“. Sovietų kariuomenė buvo tris keturis kartus gausesnė, turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Tačiau suomiai atsilaikė. Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti net gerokai gausesnėms priešo pajėgoms. Tą patį dabar matome Ukrainoje.
Jei galimos Rusijos agresijos atveju neapsaugosime savo valstybės sienų ir valstybingumo, ateityje greičiausiai auklėsime vaikus prokremliškai. Gimdysime ir auginsime būsimus karius okupanto kariuomenei. Ar tikrai to norime?
(be temos)
(be temos)
(be temos)