„Dugnas“, „Cinizmas“, „Diletantizmas“ – susiėmė už galvų ne vien lituanistai, kai iš privalomų literatūros kūrinių sąrašo moksleiviams išnyko Williamas Shakespeare'as, Johannas Wolfgangas von Goethe, Albert'as Camus, Franzas Kafka... Lietuvių kalbos ir literatūros programos projekte buvo numatyta, kad 11–12 klasių moksleiviai nebeskaitys nė vieno užsienio klasiko! Kilus didžiuliam pasipiktinimui, teko įsikišti net švietimo, mokslo ir sporto ministrei (beprecedentis atvejis, kad ministras ar ministrė tiesiogiai rūpintųsi programa). Nenuostabu, kad lėkė galvos – nušalinta darbo grupės vadovė.

Mokytojų trūksta, o tebedirbantieji mokykloje jau papilkėjo nuo nesibaigiančių reformų.

Kol kas – tyla. Atnaujintos sudėties grupė darbuojasi. Laiko nedaug – 2023-iaisiais parengta programa turi iškeliauti į mokyklas. Kaip ji atrodys, kokie rašytojai bus įtraukti, dar neatskleidžiama. Žadama, kad bus mažiau suvaržymų mokytojams, jie galės kūrybiškai dirbti. Pedagogai sveikina pasitikėjimą jais, o visuomenė atsargesnė... Mokytojų trūksta, o tebedirbantieji mokykloje jau papilkėjo nuo nesibaigiančių reformų. Tad iš kur gi imsis tų kūrybingųjų, tų – iš didžiosios raidės?

Juk ir mokyklinių tekstų atrankos „ekspertai“, kurie Bernardo Brazdžionio filosofinį eilėraštį „Per pasaulį keliauja žmogus“ priskyrė kelionių literatūrai (nes pavadinime yra žodis „keliauja“), Jameso Krüsso „Timą Talerį, arba Parduotą juoką“ – komizmo (nes yra žodis „juokas“), o Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ – ekologinei tematikai (nes gi miškas...), buvo kažkurių mokytojų mokiniai, o vėliau – ir kažkurių mokinių mokytojai. Kol tokių bus, taip ir semsime sriubą šakute: norime, bet negalime.