Kaip kreiptis: “ponia” ar “panele”?

“Ponia Grybauskaite, ponia Blinkevičiūte” - dažnai kreipiasi radijo ar televizijos laidų vedėjos į minimas moteris. Toks kreipimasis kažkaip rėžia ausį, tikrai žinant, kad tos “ponios” nėra ištekėjusios. Rėžia ausį todėl, kad Lietuvoje nuo seno žodžiai “ponios” ir “panelės” turėjo tiksliai apibrėžtą prasmę, nusakančią šeimyninę moters padėtį - ištekėjusi ji ar ne.

Na, paminėtų moterų panelėmis vadinti būtų gal ir nesolidu, nors nemanyčiau, kad įžeidu. Juolab kad žodis “panelė” lietuvių kalboje tebeegzistuoja ir nėra išbrauktas iš lietuvių kalbos žodyno, turėjo ir tebeturi savo reikšmę ir prasmę.

Taigi kaip kreiptis reikėtų į visokias “-ytes”, “-aites”, “-iūtes” bei “-utes”.

Į šį klausimą sunku būtų atsakyti jau vien todėl, kad dabar Lietuvoje viskas susipainiojo - ištekėjusioms leidžiama pasilikti mergautines pavardes, šalia vedybų egzistuoja dar visokios “surašytos partnerystės” bei nerašytos sutartys ar susitarimai. Moterys ima save vadinti net ir vyriškomis pavardėmis.

O gal reikėtų atsižvelgti į amžių arba į visuomeninę padėtį? Bet kurgi tada tas lemtingas brūkšnys?

Atmenu, patyriau kadaise tokį nesusipratimą. Dar dirbdamas medžiagų tiekimo reikalais skambindavau į vieną Vilniaus įstaigą tokiai “-iūtei”. Vis “panele, panele” kreipdavausi. O kai sykį nuvažiavau, pasirodė, kad tai panelei arti penkiasdešimties. Bet ji, regis, užpykusi nebuvo ir įrenginiais aprūpino.

Taigi žmogus kartais ir pasimeti, - pagal pavardę lyg ir panelė, pagal amžių ir visuomeninę padėtį - kaip ir ponia, o pagal šeimyninę padėtį - jau visai nebeaišku tapo. Gal reikėtų kokį naujadarą atrasti toms pusiau ištekėjusioms, jei senus vartoti nemandagu?

Gerai yra prancūzams. Ten, jeigu žmogaus nepažįsti, nežiūrint moters amžiaus, kad ir visai senutė būtų, priimta kreiptis “madmuazel”. Ir jokių problemų - nei vidinių, nei išorinių.

Pas mus Lietuvoje šiuo klausimu - chaosas, ir klausimas, kaip pavadinti - “ponia” ar “panele”, tebėra atviras, neišspręstas ir tikriausiai dar niekad nebuvo net aptarinėjamas.

Jei rinkdamasis kreipinį atsižvelgsi į amžių, dažnai gali ir nudegti: yra juk ir labai jaunų, ir jau ištekėjusių.

Manyčiau, poniomis derėtų vadinti netekėjusias merginas, pagimdžiusias ir auginančias bent vieną vaikelį.

Bet šiuo atveju nežinančiam norėtųsi matyti kokį nors skiriamąjį ženklą, na, tarkime, kaip Indijoje - tašką kaktoje. Arba dar ką nors.

Iš kitos pusės didelės bėdos čia ir nėra. Lietuva - tolerantiška. O ir priežodis sako: “Kaip pavadinsi - nepagadinsi”. Neteko girdėti, kad dėl to kiltų konfliktai ar pykčiai. Bet visgi kažkaip kartais jau taip baisiai ausį rėžia... Gal galėtume apibrėžti?

O ką į tai pasakytų kalbininkai?

EUGENIJUS URMANAS