Anais istorinio materializmo laikais Josifas Džiugašvilis-Koba, mėgindamas atskirti teisingus karus nuo neteisingų, yra lapidariškai ištaręs: "Yra karai ir karai." Šitai kažkodėl prisiminė stebint vaizdus iš karo nualinto Gorio, gimtojo Josifo Visarionavičiaus miesto, kuriame jam vis dar stovi paminklas – Stalino paminklas šalyje, kuri prisiekinėja išpažįstanti Vakarų demokratiją ir veržte veržiasi į NATO...

Prabėgus metams nuo Gruzijos ir Rusijos konflikto dėl Pietų Osetijos, padėtis šiame Kaukazo regione išlieka įtempta. Nors dabar tiesioginių karo veiksmų tikimybė nelabai didelė, informacinis karas vyksta ir toliau. Ir visai nereikia būti Edvardu Lucasu, jog pastebėtum: informacinį Gruzijos ir Rusijos karą kol kas laimi pastaroji.

Daugiau kaip prieš mėnesį prezidentas Michailas Saakašvilis, duodamas interviu britų "The Times", sau būdingu stiliumi tvirtino, esą "jei dar yra idiotų, kurie mano, jog karą pradėjo Gruzija, jie klysta". Įvykių vertinimas pasaulio žiniasklaidoje Gruzijos ir Rusijos karinio konflikto metinių išvakarėse parodė, kad vienaip ar kitaip klystančių idiotų, deja, yra kur kas daugiau, nei M.Saakašviliui norėtųsi.

Čekų "The Prague Post" tvirtina, jog "tuo metu, kai Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas George'as W.Bushas Pekine stebėjo olimpiados atidarymo ceremoniją, Gruzijos kariuomenė, po savaites trukusių susidūrimų, pradėjo Pietų Osetijos, maištingojo anklavo, puolimą. Tai buvo pradžia grandinės įvykių, kurie vėliau gavo prieštaringą Olimpinio karo pavadinimą".

Čekų leidiniui anglų kalba antrina ir minėtas britų "The Times": "Kasdienės Pietų Osetijos separatistų provokacijos paskatino prezidentą M.Saakašvilį neapgalvotai pamėginti perimti Pietų Osetijos ir Abchazijos, taip pat ištrūkusios iš Tbilisio valdžios, kontrolę. Tačiau rusai buvo pasiruošę ir laukė."

Žinoma, įtakingoje pasaulio žiniasklaidoje pateikiama ir kita karo pradžios versija. Ją, pavyzdžiui, prancūzų "Le Monde", savo straipsnyje nekliudomai dėsto pats M.Saakašvilis": "Naktį į rugpjūčio 8-ąją 58-oji Rusijos armija peržengė tarptautinės bendrijos pripažįstamą Gruzijos valstybės sieną. Taip prasidėjo seniai planuojamas įsiveržimas, kurio tikslas – nuversti mano vyriausybę ir sugrąžinti kontrolę regiono, kuris vis labiau slydo iš Maskvos įtakos."

Tačiau, deja ar ačiū Die, "klystančių idiotų" pasaulyje yra tikrai daugiau, nei norėtųsi M.Saakašviliui. Šią situaciją geriausiai apibūdino vienas solidžiausių JAV leidinių "Christian Science Monitor": "Nors dar nenutilo ginčai, kas pradėjo Rusijos ir Gruzijos karą, dauguma ekspertų laikosi nuomonės, kad viskas prasidėjo naktį į rugpjūčio 8-ąją galingu, gerai suplanuotu Pietų Osetijos, prieš dvidešimt metų per žiaurų pilietinį karą de facto pasiekusios nepriklausomybę nuo Gruzijos, sostinės Cchinvalio puolimu. Per šį gruzinų antpuolį žuvo apie tuziną Rusijos taikdarių, todėl Rusija kitą dieną Roko tuneliu į Pietų Osetiją nukreipė 58-osios armijos dalinius, dislokuotus Šiaurės Osetijoje. Rusijos kariuomenė greitai sumušė gruzinus, kuriam laikui užėmė keletą miestų, pavyzdžiui, Gorį, ir sunaikino Gruzijos kariuomenės ginkluotę. Daugelis ekspertų tvirtina, kad Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis tiesiog davė Rusijai pretekstą, kurio ji seniai laukė."

Man, nuo pat pirmų konflikto minučių įvykius stebėjusiam per CNN, televizijos kanalą, kurio tiesioginiame eteryje aukščiausi Gruzijos pareigūnai ir kariškiai nuolat dalijo interviu, dėstė savo motyvus, aiškino tikslus, tuomet nė krislelio abejonės nekilo, kas gi pradėjo karo veiksmus.

Tiems, kurie dar abejoja, siūlyčiau prisiminti, ką, pavyzdžiui, 2008 m. rugpjūčio 8 d. skelbė naujienų agentūra BNS: "Gruzija pradėjo karinę operaciją buvusioje savo autonomijoje, de facto nepriklausomoje Pietų Osetijoje, po kelias dienas vykstančių susišaudymų pažadėjusi čia "atkurti konstitucinę tvarką". Gruzijos kariuomenė kaunasi Cchinvalio prieigose, aviacija ir artilerija smarkiai apšaudo Pietų Osetijos sostinę. Žmonės slepiasi rūsiuose, o Rusijos televizija rodo degančius namus ir sako, kad yra žuvusių taikių gyventojų. Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis, siekiantis susigrąžinti Gruzijos autonomijas Pietų Osetiją ir Abchziją, ketvirtadienį žadėjo nenaudoti jėgos. Ketvirtadienio vakarą jis paskelbė, jog vienašališkai nutraukia ugnį, nes penktadienį numatytos derybos su Pietų Osetija, kurioms tarpininkaus regione esantys Rusijos taikdariai. Tačiau jau po kelių valandų Tbilisis apkaltino Cchinvalį savo teritorijos apšaudymu ir pradėjo plataus masto karinę operaciją."

Tiesą sakant, esu įsitikinęs, jog ir nustačius, kas pirmas būtent 2008 m. rugpjūčio 7 d. vėlų vakarą metė akmenį, niekas iš esmės nepasikeis. Abi pusės, Gruzija ir Rusija, ir toliau laikysis savo versijos, abi viena kitą kaltins šališkumu. Ir toliau rinks svaidyti tinkamus akmenukus.

Galų gale, kad ir kas būtų nustatyta dėl karo pradžios, mes vis tiek liksime Gruzijos pusėje. Todėl, manyčiau, kur kas svarbiau yra kitkas. Palaikydami Gruziją (čia Lietuva, deja ar ačiū Die, neturi kito pasirinkimo) tame informaciniame kare turėtume bent sau aiškiai atskirti, atriboti M.Saakašvilio Gruziją nuo kitos Gruzijos. Gruzijos draugiškų, simpatiškų, svetingų žmonių, kurioje, labai norėčiau viltis, toks pamišėlis politikas būtų kokia nereikšminga marginalija. O kol kas tenka palaikyti tokią Gruziją, kokia yra. Deja. Bet, palaikydami tokią, turėkime vilties, kad palaikome ir tą kitą. Yra Gruzija ir Gruzija. Ačiū Die!