„Visada prisistatydama sakydavau, kad esu lietuvė. Manęs dažnai klausdavo: „Barbora? Įdomus vardas, iš kur tu?“ Beveik mintinai išmokau, kaip paaiškinti savo vardo tarimą ir parodyti Lietuvą žemėlapyje, – sako ji. – Naujoji Zelandija – daugiakultūrė, tačiau retas ten yra sutikęs lietuvių. Dažnai tuo pačiu metu tekdavo pristatyti ir save, ir šalį.“

Anksčiau dėl Lietuvos įstatymų Barbora negalėjo turėti dvigubos pilietybės – jos neteko dar kūdikystėje. 2015 m. buvo priimti pakeitimai ir ji, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, galėjo susigrąžinti pilietybę.

Kalba – skaudi tema

Barbora prisipažįsta, kad nors užsienyje stengėsi atstovauti Lietuvai, ji neaugo dvikalbėje šeimoje. Mama ją šiek tiek mokė lietuvių kalbos pagrindų, tačiau jos žinios liko ribotos. Kadangi šią kalbą praktikuoti nuolat jai buvo sudėtinga.

„Buvo sunku išlaikyti motyvaciją, o mano kalbos žinių lygis labai keitėsi“, – sako ji.

Vis dėlto ji nenuleido rankų – Naujojoje Zelandijoje lankė pamokas savaitgaliais, o pasibaigus studijų metams universitete – intensyvius vasaros kursus. Tačiau neturėdama galimybės nuolat vartoti kalbos dažnai pamiršdavo, ko išmokusi, tad tekdavo kartoti to paties lygio kursą po vienų ar kelerių metų.

„Žinoma, dabar gyvenu Lietuvoje ir turiu žymiai daugiau galimybių vartoti kalbą. Man ši tema šiek tiek skaudi – jaučiuosi netikra lietuvė, nes nekalbu laisvai lietuviškai, – prisipažįsta ji. – Sunku derinti daug jėgų reikalaujančias studijas universitete ir savarankišką kalbos mokymąsi, tačiau mano ilgalaikis tikslas – pasiekti lietuvių kalbos lygį B2, o vėliau gal net C1.“

Man ši tema šiek tiek skaudi – jaučiuosi netikra lietuvė, nes nekalbu laisvai lietuviškai.

Nauja pradžia

„Iš tiesų grįžti į Lietuvą pastaruoju metu tapo madinga, – pastebi Barbora. – Per pastaruosius penkerius metus daugybė emigrantų grįžo į gimtąją šalį.“

Barbora pasinaudojo paramos programomis, skirtomis į gimtinę grįžtantiems Lietuvos diasporos nariams. Ji atliko praktiką per programą „Bring Together Lithuania“, kuri suteikė progą geriau pažinti šalies kultūrą, o vėliau prisijungė prie Vyriausybės iniciatyvos „Kurk Lietuvai“ ir gavo pirmąjį darbą įmonėje „Invest Lithuania“. Ji taip pat pasinaudojo „MiCenter“ ir „International House Vilnius“ paslaugomis, padedančiomis integruotis.

Vis dėlto persikėlimas buvo nelengvas. „Jaučiuosi tarpinės būsenos tarp užsienietės ir vietos gyventojos. Tačiau čia gyvenu dar neilgai, todėl, manau, man puikiai sekasi, – sako Barbora. – Šiuo metu galiu parodyti neatrastų vietų Vilniuje net ir ilgamečiams miesto gyventojams. Manau, galiu padėti ir naujai atvykusiems.“

Staigmenos ir paprastumas

Labiausiai Barborai patinkanti kasdienio gyvenimo Lietuvoje dalis yra susisiekimas ir ryšio jausmas. „Automobilio man neprireikė – juo naudotis brangu, kenkčiau savo pačios sveikatai ir planetai, ir priežiūra būtų sudėtinga, – sako ji. – Vilniaus mieste gana greitai galima keliauti dviračiu arba pėsčiomis. Žinoma, didelis pranašumas – daugybė viešojo transporto maršrutų, didelė nuolaida studento bilietams ir lengvai pasiekiama informacija apie viešojo transporto judėjimą realiuoju laiku.“

Nors Vilnius triskart mažesnis už Oklandą, kultūrinis gyvenimas čia turtingas ir socialiai aktyvus. „Čia nejusti mažo miestelio nuobodulio, – sako Barbora. – Yra įvairiausių madingų vietų, kurias verta aplankyti, – daugybė bendradarbystės erdvių, laipiojimo centrų, vėlyvuosius pusryčius tiekiančių kavinių, startuolių akceleratorių, koncertų salių, bibliotekų, o pavažiavus vos pusvalandį miesto autobusu – miškingų, samanotų vietovių, kuriose auga miško uogos, gal net yra ežeras, kuriame galima išsimaudyti.“

Ji pastebi ir paralelių tarp abiejų kultūrų. „Naujojoje Zelandijoje labai gerbiame natūralią aplinką, didžiuojamės nacionaliniais pasiekimais, kuriuos pasiekiame viršydami savo galimybių ribas, ir juokaujame, kad visi turime bendrų pažįstamų. Panašiai jaučiuosi ir čia. Atrodo, kad galiu prisidėti ir padaryti teigiamą poveikį šalyje.“

Ar buvo netikėtų kultūrinių skirtumų? Kavos kultūra! „Naujojoje Zelandijoje kava geriama rytais. Kavinės veikia maždaug nuo 6  iki 15 val. Lietuvoje kartais būna sudėtinga rasti netinklinę kavinę, atidaromą anksčiau nei 10 val., tačiau dauguma jų dirba iki 19 val. ir net ilgiau. Gerai, kad nesu vyturys, todėl toks kavinių darbo laikas man tinka labiau.“

Ateities kelias

Šį semestrą Barbora studijuoja „Arqus“ aljanso programą „Tarptautinis kibernetinis saugumas ir kibernetinė žvalgyba“ Vilniaus universitete ir siekia įgyti magistro laipsnį.

„Mano manymu, kibernetinio saugumo tobulame pasaulyje neprireiktų. Deja, skaitmeninėje erdvėje daug blogiukų, kurių taip lengvai neatsikratysime. Kita vertus, džiaugiuosi, kad mokausi spręsti problemas, kurių sprendimas padeda platesnei bendruomenei, ne tik pelno organizacijoms, – aiškina studentė. – Vis dėlto šiek tiek liūdna, kad šiuo metu kibernetinis saugumas yra itin reikalingas, ypač kai vis dažniau naudojama hibridinė karo veiksmų taktika, pavyzdžiui, įsilaužiant į viešąją infrastruktūrą, ligoninių skaitmenines sistemas arba organizuojant dezinformacijos kampanijas prieš valstybės demokratinius sprendimų priėmimo procesus.“

Anot studentės, kibernetinio saugumo aplinka Lietuvoje, palyginti su Naująja Zelandija, yra pažangesnė dėl Lietuvos strateginės geografinės padėties ir lyderystės skaitmeninėje erdvėje.