Gražus kaip velnias, arba Žmuidzinavičius

Pasakyk, mielas žmogau, kaip šis veikėjas, iš tautinio atgimimo pirmeivių, puikus dailininkas, sukūręs valstybės simbolius (kūręs vėliavą ir herbą), vadovavęs Šaulių sąjungai ir artimai bendravęs su Antanu Smetona – kaip jis tapo svetimo lietuviams komunizmo numylėtiniu? Sovietinio režimo globotiniu. Vyko partizaninis judėjimas, žmonės buvo nuvaromi nuo žemės, įkalinami ir uždaromi kolūkiuose, tremiami į Sibirą, bėgo į Vakarus, o jis? Su pirmaisiais turėjo pražūti... Antano Smetonos artimasis. Bet - įtiko Kremliui kaip retas kuris pogrindinis bolševikas. Jau 1946 Maskvos profesoriumi parengtas tapti, paroda jo Maskvoje surengiama. Liaudies dailininku paskelbtas. Ir pirmoji knyga-albumas lietuvių dailininkų istorijoje - jam išleista, Antanui kone Pirmajam - Žmuidzinavičiui.

Iš interneto gelmių velniška jėga išplėšė žinią, kuri pribloškė: Kauno Velnių muziejus yra didžiausias pasaulyje. 

Iš interneto gelmių velniška jėga išplėšė žinią, kuri pribloškė: Kauno Velnių muziejus yra didžiausias pasaulyje. „Būtent taip!“ – sumirkčiojo kompiuterio ekranas. Taip, lietuviai sukūrę nepranoktą velnių ir nelabųjų telkinį. Taip, Lietuvoje po vienu stogu susitelkę per 3 tūkstančius raguotų būtybių. Galybė, kone pragaras, o Afrikos ir Lotynų Amerikos šaltiniai pabrėžia, kad tai ne velniava, bet saldainiukas. Lietuva-Velnynas. Nelabieji - ne juokas: sukurti iš medžio ir stiklo, akmens ir tekstilės, porceliano ir gintaro, pagaliau molio ir popieriaus. Šalia muziejaus aprašo mažomis raidėmis prirašoma ir pavardė, neištariama ir neperskaitoma. Vadinasi, Lietuva, ir pakanka.

Šios velniavos karalius yra parašęs "memuarus". Jie išleisti 1961 metais, prieinami tik lietuvių skaitytojams ir kelia daugybę klausimėlių, nes labai jau gerai komunistiniam režimui pritaikyti. „Paletė ir gyvenimas“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 m., red.past.). Sukurtuose "atsiminimuose" autorius gana kukliai aprašo velnių karaliją ir jau visai nutyli, kad už Šaulių sąjungos pinigus po Ameriką keliavo ir taip toliau. Šiaip ar taip, jis juk dailininkas, o "memuaruose" laisvas genijus, ne velnias. Velniai nieko dėti.

O, kad taip būtų!

Apie pustrečio šimto velnių velniukų, šėtoniukų ir pinčukų dailininkas - ne juokas, surinko savo ranka. O toliau - Markizo Karabaso istorija: visa, prie ko prisiliesdavo jo ranka ar žvilgsnis, tapdavo paženklinta jo vardu. Taip ir atsirado trys tūkstančiai Žmuidzinavičiaus velnių. Sandorio su velniu turtas.

***

A.Žmuidzinavičius nesidrovėjo nuolat "prisiminti" pradžių pradžią, kuri ištikusi jį per pačias Antanines, 1906 m. birželio 13 dieną. Tą dieną jo slenkstį esą peržengęs apaštalaujantis Vaižgantas, kuris ne šiaip sau užsukęs, bet su misija. Toji misija pūpsojo kunigo valizoje ir kol jis ją ištraukė, spėjo papasakoti dovanos istoriją. Esą ji iš (Laižuvos) bažnyčios... Smagiai juokiasi, linksi galva ir linki sukaupti kunigėlis šiam mūsų Antanui kelis tuzinus tokių štai padarų... Kam, kodėl? – išsigąsta dailininkas, tapęs Vinco Kudirkos portretą. O kunigėlis šiepiasi: sveikas reikalas tas velnias, lietuviai ne šiaip sau kipšus ir visokius velniokus myli, mielas Antanai, rimta mintimi myli – žino lietuvis, kas jo priešas ir todėl mažai jo bijo. O tada, kaip sakoma, su draugais pats susidoroja.

Švento žmogaus žodžiai ne vėjas, o dovana. Taip Vaižgantas mįslę įminė ne tik Žmuidzinavičiui, bet ir visiems lietuviams. Velnių esate prisiėdę, lietuvaičiai. O vieną parinksiu kaip pavyzdį.

Savo "memuaruose" Žmuidzinavičius pasidžiaugia: „Štai surinkau dvidešimt velnio tuzinų, visą gyvenimą susirgau, sveikas ir laimingas buvau, – velnias savo pažadą ištesėjo.“ ("Paletė ir gyvenimas“, 6 psl.) Menininkas linkęs eiti obuoliaut su velniu, su velniu ir lieka.

Visus apmovė. Ir Tautininkus, ir Komunistus.

Komunistai, ne kas kitas, pastatė jam Velnių muziejų jau prie trečio Antano - Sniečkaus. Ir iš visos TSRS imperijos turistų per 2 mln. kasmet suveždavo - argi ne velniava? (Nors skaičiuojama popieriuos dabar tik per pusę milijono.) Atvykę į Kauną "Draugystės traukiniais" rusai ir visa marga azijiečių publika griūdavo pas velnių karalių, tik paskui - pas M.K. Čiurlionį. Mat ne visi velnišką lietuvio prigimtį ištverdavo. Angelo jau nepakeldavo.

Velniškai sėkmingas Žmuidzinavičiaus gyvenimas stebina ir pribloškia. Kartais pribloškia ir nuostabiai gražūs Lietuvos peizažai, kuriuos dailininkas tapė visą gyvenimą, bet visuomet pribloškia puikiausi santykiai su krašto valdžiomis, kurios viena kitą naikino. Smetona draugas, bet ir Sniečkus - globėjas. Ir net pirmasis bolševikas ir Lenino įgaliotinis Vincas Kapsukas - jo vadas 1919 metais, Vilniuje...

Nūnai Antanas Žmuidzinavičius - nacionalinis turtas, jam rikiuosi Šaulių sąjungos garbės sargyba, jis juk Nepriklausomos Lietuvos turtas. Žmuidzinavičiaus Velnynas. Kaune durys praviros visam pasauliui - vivat.

Mįslė? Sėkmingiausias lietuvis. Pavyzdys mums visiems.

Gyvenęs devynias dešimtis metų, rengęs savo kūrybos parodas Amerikoje ir Maskvoje, gyvenęs sveikai, įdomiai ir sėkmingai, tikras meno žmogus, vyras ir tikras velnininkas.

Tai ne Kazio Borutos pinčukas, aprašytas „Baltaragio malūne“ ir pamiltas tautos pasakojimuose, nes buvęs kaip žmogus – laimingas ir nelaimingas.

Gyvendamas paskutiniuosius metus mūsų velnininkas prisipažinęs Bernardui Aleknavičiui, jaunam dar ir be galo smalsiam klaipėdiškiui: "Gerai pagyvenau... Visus apmoviau".

Rūpūžėšėtonas.

*Ištrauka iš knygos "Kauno saulė. II dalis", Vigilijos nr.6. I dalis – "Kauno saulė: miesto epas" – Vilnius: Alma littera, 2020 m.