Lietuvos konkurencingumas po išgyventos krizės krenta, nepaisydamas Ūkio ministerijos savigyros. Kartais ima atrodyti, kad Ūkio ministerija šalies konkurencingumo labui nuveikė nebent tiek, kad sumokėjo viešųjų ryšių specialistams už nuveiktų darbų viešinimą.

Vien ko vertas Ekonomikos skatinimo planas. Gudriau ir paprasčiau nesumanysi. Pinigai, kurie ir šiaip turėjo būti paskirstyti kaip bendra ES fondų ir Lietuvos biudžeto parama verslui, buvo pakišti po skambiu pavadinimu. Šio plano viešinimui pinigai imami taip pat iš europinės kišenės. Mat paskirstant ES fondų pinigus paprastai skiriama pinigų ir įgyvendinamų projektų viešinimui. Čia Lietuvos valdžia sugeba nušauti du zuikius. Šalia ES fondų vardo mūsų institucijos įrašo savo vardus, nes sukūrė puikų Ekonomikos skatinimo planą. Ir Briuselio biurokratai sotūs, ir mūsiškiai uodegą sau pakelia.

Ekonomikos skatinimo plano interneto svetainėje gražu pažiūrėti, kaip ES paramos panaudojimo stulpeliai artėja prie 100 proc. Tačiau kiek iš jūsų realiai pajutote, kad darbo vietų ne mažėja, o daugėja, kad ekonomika ir eksportas atsigauna, kad jūsų įmonė neatleido darbuotojų, nebankrutavo, o šiek tiek pasispaudusi juda tolyn?

Realių postūmių ūkyje nemato ne tik pikti ir kandūs žurnalistai ar Vyriausybės kritikai, bet ir šalies bei užsienio ekonomistai, net tarptautinės institucijos. Štai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame 2009-2010 metų konkurencingumo indekse Lietuva nusirito iš 38 į 53 vietą. "Dar yra kur kristi, nieko baisaus", – leido sau ciniškai pašmaikštauti "DnB Nord" banko vyriausiasis analitikas prof. Rimantas Rudzkis. Ir priminė, kad mūsų ateities perspektyvos priklauso nuo konkurencingumo: gyvenimas arba gerės, arba vis sunkės. Nesiimdamas eilinį kartą kritikuoti naktinės mokesčių reformos jis pabrėžė, kad net ne mokesčių reforma čia kalčiausia. "Viešasis sektorius gyvena sau, verslas – sau", – konstatavo R.Rudzkis.

Ūkio viceministras Rimantas Žylius pripažįsta, kad Lietuvoje įprasta verslą kontroliuoti: kad laiku sumokėtų mokesčius, kad gautų reikalingus leidimus ir t.t. Tačiau neįprasta konsultuoti. Dažnai verslininkas, atėjęs pagalbos, gauna atsakymą: "Tu padaryk, o mes jau patikrinsim, ar gerai". Kuo baigsis tas "patikrinsim"? Bauda? Įspėjimu? Verslo stabdymu? Ministerija tikina siekianti tokią praktiką išgyvendinti. Tikėkimės.

Kai pažvelgi į vieno Lietuvos ūkio darbuotojo sukuriamos pridėtinės vertės statistiką, darosi graudu. Velkamės Europos uodegoje, nepriklausomai nuo sektoriaus. Kiek didesnę pridėtinę vertę sukuria nebent darbuotojai chemijos pramonėje. Tačiau ir šio sektoriaus rodiklis keturis kartus mažesnis nei Norvegijoje. Šalia pagal darbuotojų sukuriamą vertę rikiuojasi vis ta pati kompanija: Bulgarija, Rumunija, Latvija. Ilgai buvo sunku suprasti, kodėl tokie didžiuliai skirtumai? Ar mes dirbame mažiau? Na ne, gal net daugiau. Ar mes technologijų neturime? Lyg ir turime. Europos pinigus leidžiame naujausiems įrenginiams. Ir mokslininkai kruta, kažkuo vis garsėja pasaulyje. Tai ko trūksta?

"Mokslo vadybos", – kartą pasakė vienas pašnekovas. Anot jo, svarbiausia ne tai, kad įsigysi naujausią technologiją, o kad ją įsigijęs sugalvosi, kaip ją patobulinti, ir taip tapsi pranašesnis už konkurentus, o ne tiesiog gaminsi tokią pat gerą produkciją, kaip visi.