Tai, kas vyksta Afganistane, yra tikrų tikriausia tragedija. Pasak vienos švedų labdaros organizacijos, ieškodami talibų sukilėlių amerikiečiai kariai nusiaubė ligoninę: suniokojo medicininę aparatūrą, apstumdė pacientus, išsityčiojo iš medikų. Žinoma, tai tik naujausias, visai nedidelis, tačiau charakteringas epizodas.

Bando laimėti ginklais

Ne juokais įsukta į karą Amerika pradeda vis atsainiau rūpintis šalies gelbėtojos, demokratijos skleidėjos įvaizdžiu. Tiksliau, nebeišgali ir tuo prakilniu įvaizdžiu rūpintis, ir efektyviai, vadinasi, ir barbariškai, kariauti. Nesibaigiantys bombardavimai, per kuriuos masiškai žūsta civiliai gyventojai, tik patvirtina įtarimus, jog pastaruoju metu vėl dedamos didesnės viltys į karinį problemos sprendimą.

Tiesa, Barackas Obama ėjo į prezidentus žadėdamas amerikiečiams kiek įmanoma greičiau sureguliuoti savo šalies dalyvavimo sąlygas kariniuose konfliktuose Irake ir Afganistane. Tačiau tapęs prezidentu B.Obama nepakeitė karo strategų, brėžusių griežtą liniją George'o W.Busho administracijoje. Įtampai kiek atlėgus Irake (ir atsiradus dabar jau besisklaidančiai iliuzijai, kad marionetinis Nouri Maliki režimas galėtų pats savarankiškai tvarkytis), dėmesys sutelktas ties Afganistanu, kuriame talibai, ir taip kontroliavę didžiąją dalį šalies teritorijos, pradėjo ne juokais kelti galvas.

Talibų partizaninė karo taktika nedidelėmis pajėgomis puldinėti amerikiečių ir Šiaurės aljanso šalių dalinius jau davė realių, apčiuopiamų rezultatų. Koalicijos pajėgos katastrofiškai praranda žmones: nuo invazijos pradžios 2001 m. Afganistane žuvusių britų kareivių skaičius jau viršijo Irake žuvusių britų skaičių. Lenkų generolai skundžiasi, kad be papildomo kontingento neįmanoma užtikrinti savo karių saugumo. Amerikiečių generolai taip pat reikalauja naujų karių, tačiau daugelis apžvalgininkų pastebi, kad vien karinėmis priemonėmis nei Irako, nei Afganistano konflikto išspręsti neįmanoma.

Purvinas reikalas

Būtina sąlyga – politinis sureguliavimas. Tačiau viltys, dėtos į vadinamuosius istorinius rinkimus Afganistane, taip pat niekaip nesiteisina. Rinkimai karo apimtoje šalyje virto dar viena graudžia fantasmagorija. Šioje šalyje žmonės, išdrįsę tapti rinkėjais, bauginami, luošinami ir žudomi, kita vertus, klastojimo atvejai, be skrupulų vykdomi prezidento Hamido Karzai kontroliuojamų vietos valdžios organų, tapo tokie akivaizdūs, jog net banalu apie juos kalbėti.

Tačiau ir be tų karnavalinių rinkimų akivaizdu: dalyvaujame purviname reikale. Visi tie Goro provincijos atstatymai, badant pirštu į paprastus žmones, kurie esą dosniojo lietuvių vaduotojo dėka galės džiaugtis elektrą tiekiančia hidroelektrine ar pasigėrėti nutiesta oro uosto juosta, galinčia išlaikyti karo lėktuvą, yra niekingas būdas pridengti paprastą dalyką – esame įtraukti į banditišką akciją ir tiesiog neturėjome jėgų atsisakyti.

Nes mūsų politikai yra, deja, nesavarankiški ir turi ydingą nuostatą, kad esą norėdami užsitikrinti didesnį saugumą, neišvengiamai turime susitaikyti su dalyvavimu grupinio banditizmo akcijose. Nes mūsų generolams, visai karinei struktūrai, tokia laikysena labai naudinga – kitaip jie gali pasijusti ne tokie reikalingi, svarbūs ir reikšmingi. O dabar – "mes tarsi kolonijinė valstybė, kartu su britais ir amerikiečiais"...

Nes galop visuomenėje kyla diskusijos tik pasitaikius progai, paprastai – liūdnai, tragiškai. O ir pačios diskusijos tik suraibuliuoja, o paskui sėkmingai nuslenka į viešosios erdvės pakraščius.

Tragiškos progos

Betgi yra, matyt, galimybių įžiebti viešą aptarimą ir nelaukiant tragiškų progų. Visai neseniai Amerikoje įsiplieskė diskusija dėl šalies žiniasklaidoje publikuotos naujienų agentūros "Associated Press" išplatintos fotografijos, kurioje matomas per mūšį Afganistane mirtinai sužeistas JAV jūrų pėstininkas. Beje, nuotrauką agentūra išplatino ignoruodama asmeninius JAV gynybos sekretorius Roberto Gateso ir žuvusio kario šeimos prašymus to nedaryti. Pasak R.Gateso, fotografijos nebuvo galima skelbti dėl sveiko proto ir paprasto padorumo. Tačiau, pasak "The Associated Press" vadovo, nuotrauka pasakoja apie pasiaukojimą bei drąsą, ir žmonės tiesiog privalėjo ją pamatyti.

Žinoma, "Associated Press" publikuota fotografija taip pat susijusi su tragedija. Gal ne tokia, kaip barbariškai subombarduotas taikių gyventojų kaimas, tačiau – vis dėlto tragedija. Diskusijas ji sukėlė ne tik Amerikoje. Norint tuo įsitikinti pakanka žvilgterėti, kad dedasi įvairiakalbėje (ypač "blogo" sferos) žiniasklaidoje. Ir tai kone vienintelė mirštančio žmogaus fotografija, kurią sutikčiau matyti ant kokio nors mūsų dienraščio viršelio. Nes ji – tarsi šūvis. Ji tikrai verčia susimąstyti. Ir ne tiek apie pasiaukojimą ir drąsą. O apie tragišką beprasmybę. Ar ilgai ji dar tęsis?