Nuo Egiptą supurčiusios vadinamosios pavasario revoliucijos praėjo jau nemažai laiko – daugiau kaip metai. Žinoma, jei revoliucija galima pavadinti Hosni Mubarako nuvertimą.

Tikroji revoliucija Egipte, matyt, bus tada, kai įvyks sisteminis lūžis. Iš šalies atrodo, jog šiuo keliu žengiama. Tačiau ar bus žengiama iki galo?

Tiksliau, kaip toli bus leista žengti? Šis klausimas – sudėtingas.

Egiptas įdomus tuo, kad čia valdantis elitas – kariuomenės vadovybė. Armija šalies politiniame gyvenime dominuoja nuo pat 1952 m. revoliucijos, po kurios 1953-iaisiais buvo įkurta vadinamoji Egipto Respublika.

Egipto vadovai Muhammadas Naguibas, Gamalas Abdelas Nasseras, Anwaras Sadatas ir H.Mubarakas – armijos generolai.

Tiesa, vadinamieji pavasario protestai privertė kariuomenę keisti taktiką. Siekiant nuraminti visuomenę iš pradžių reikėjo simboliškai pakeisti tai, kas įprasmino režimą. Pirmas žingsnis – H.Mubarakas nuverstas nuo valdžios. Antras – bausmė H.Mubarakui. Trečias – pažadėtos reformos, pirmiausia – politinės.

Iš esmės visuomenę nuraminti pavyko. Bent jau išleisti garą, susikaupusį per brutalų susidorojimą su protestuotojais.

Kartu „reformomis“ bandyta įtikinti artimus Vakarų partnerius, o ypač JAV, kad Egipte nebus bandoma „revoliucijos“ rauti su šaknimis. Taigi, užbėgta už akių Libijos ir Sirijos scenarijams.

Kita vertus, Egipto padėtis kiek kitokia. Kairas – vienas artimiausių amerikiečių sąjungininkų regione, o dar svarbiau, kad jau gana ilgai Egiptas gerai sugyveno su kaimynu Izraeliu. Žinoma, ne už dyką. Taigi, išlaikyti status quo – paranku abiem pusėms.

Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad Egipte pamažu bręsta kur kas reikšmingesni pokyčiai, nei gali leisti karinė šalies vadovybė.

Kariuomenės vadovai suvokia, kad pernelyg drastiškas varžtų atleidimas gali nuvesti į valdžios olimpą, pavyzdžiui, religinio radikalumo nesibodinčią Musulmonų broliją.

Kad ši organizacija stiprėtų, nenori ir išorės jėgos, visų pirma Izraelis. Galbūt Egipto politika ir netaps priešiška žydų valstybei, tačiau vargu ar Egiptas bus sukalbamesnis.

Kariuomenės vadovams išorės veikėjų parama svarbi, tačiau elitas neišvengiamai priklausomas ir nuo visuomenės. Socialinė ir ekonominė padėtis negerėja, tad tik laiko klausimas, kada visuomenė susivoks, jog ne asmeniškai H.Mubarakas, o apskritai sistema – daugelio problemų priežastis.

Taigi, artėjantys prezidento rinkimai šalyje, per kuriuos varžysis režimo ir Musulmonų brolijos kandidatai Ahmedas Shafikas bei Mohamedas Morsi, – lakmuso popierėlis.

Rinkimų rezultatai taps ženklu, ar Egipte jau galima kalbėti apie sisteminius pokyčius, bent jau jų pradžią. Ir ar revoliucija netapo tik kosmetinė.

Iš kitos pusės, rinkimai parodys, koks bus dabar žaidžiamo žaidimo rezultatas, kaip į rezultatus reaguos elitas ir jam oponuojantys. Jei Musulmonų brolija įgis svarbiausius svertus šalyje, galimas ir naujas neramumų laikotarpis, kariniam elitui bandant išsaugoti dominuojančią padėtį.

Kita vertus, jei karinis elitas sugebės išlaikyti pozicijas, klausimas, kaip į tai reaguos visuomenė? Šiuo atveju, matyt, viskas priklausys nuo to, kaip dabartinis elitas sugebės spręsti visuomenę slegiančias socialines ir ekonomines problemas. Galbūt galimas ir kumščio scenarijus.

Visgi bent jau iki prezidento rinkimų spėlioti, kas vyks, – sudėtinga.

Tiesą sakant, kaip vystysis situacija nestabiliose porevoliucinėse valstybėse, ypač arabų, prognozuoti visada labai sunku.