Prezidentei pasirašius atitinkamą dekretą, Vyriausybę paliko energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius. Bent kol kas valdžios struktūros neteko specialisto, kurį drąsiai galima vadinti vienu geriausių ne vien pastarosios Vyriausybės ministru.

Jis buvo vertinamas ne tik dėl profesinių kompetencijų, turinį atitinkančio įvaizdžio, bet ir dėl principingos laikysenos energetikos politikoje. Suskystintų dujų terminalas, Visagino atominės elektrinės projektas, šilumos ūkio pertvarka, – sunku įsivaizduoti, kokios būklės dabar būtų šie Lietuvos energetikai ir nepriklausomybei svarbūs projektai, jei J.Neverovičiaus vietoje būtų sėdėjęs ne toks principingas asmuo.

Kita vertus, padėtis veikiausiai būtų kitokia, jei ir pats dabar jau buvęs ministras būtų ne principinga asmenybė, bet geresnis politikas.

Tik šiek tiek politikams būdingo suvokimo apie (ne)padorumą ir įsipareigojimus, pora toliaregiškų ėjimų – ir šiandien darbo biržos paslaugų tektų dairytis viceministrei Renatai Cytackai, o ne jos buvusiam vadovui. Valdžios kabinetuose būtų užsiimama ne eilinėmis portfelių dalybomis, bet kuriami Lietuvai strategiškai kur kas aktualesni planai.

Šioje eilinėje valdžios tragedijoje yra vienas beveik smagus aspektas: ji puikiai atskleidė visą politikos grožį. Kartą susigundyk dailiai įpakuota uždelsto veikimo bomba – ir netrukus tapsi svetimo žaidimo dalimi.

Tereikia prisiminti pagrindinę priežastį, dėl kurios iš Lietuvos valdžios piramidės buvo nuspirtas dar vienas profesionalas. Ne dėl iššvaistytų milijonų, privačių ir viešų interesų konflikto ar nekompetencijos. Tiesiog viena ministro pavaldinė viešai pademonstravo visišką nepagarbą ne tik savo šalies Prezidentei, bet ir savo valstybei. Senuosiuose Europos dvaruose tai vadindavo paprasčiausiu dvariškių sąmokslu. Kaltas ne tas, kas kalčiausias, bet tas, kas nekalčiausias.