Dėdės Tomo kastracija

Filme pagrindinis veikėjas kartais dėvėdavo striukę, ant kurios puikavosi Jungtinių Valstijų, Jungtinių Tautų, Japonijos ir Taivano vėliavos.

Daugeliui paprastų žiūrovų kino personažų dėvimi rūbai dažniausiai nerūpi, tačiau, propagandos ir viešųjų ryšių požiūriu, tokios trečio ar ketvirto seanso metu šiaip taip pastebimos smulkios detalės yra be galo svarbios, mat jomis "miestui ir pasauliui" kartais yra perduodami politinio arba komercinio pobūdžio pranešimai.

Jungtinių Valstijų vėliava veikiausiai reiškė, kad T.Cruise‘o herojus Pete‘as yra amerikietis, kuris negalvoja apie tai, ką valstybė gali dėl jo padaryti. Jam svarbiausia yra pačiam kažką padaryti dėl savo valstybės.

Šalia Jungtinių Valstijų vėliavos pavaizduotas JTO simbolis rodė, kad Pete‘as nemąsto ir apie tai, ką pasaulis gali padaryti dėl JAV. Jam įdomiau, ar pačios JAV ką nors gali padaryti dėl pasaulio.

Japonijos vėliava reiškė, kad po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) Tekančios Saulės šalyje susidariusi politinė ir ekonominė situacija amerikiečiams tinka ir patinka, tad dabar abi valstybės, nepaisydamos Perl Harboro, Hirošimos ir Nagasakio, sėdi vienoje valtyje.

Taivano (Kinijos Respublikos) vėliava siuntė žinią, kad pagrindiniam veikėjui nusispjauti ant politinio korektiškumo, komunizmo ir vienos Kinijos politikos, mat Taivano, tokio, koks jis buvo filmo pasirodymo metu ir koks yra dabar, egzistavimas atitinka Jungtinių Valstijų geopolitinius interesus Ramiajame vandenyne ir Pietryčių Azijoje.

Masonų sąmokslu tikintys ligoniai šį slaptų žinučių perdavimą filmuose ir kituose popkultūros darbuose vadina dvidešimt penktojo kadro principu.

Kai 2019 m. liepą pasirodė antrosios "Asų" dalies reklaminis vaizdo klipas, uolūs internautai itin greitai pastebėjo, kad ant Pete‘o (T.Cruise‘o) švarko buvusios Japonijos ir Taivano vėliavos yra pakeistos kažkokiais abstrakčiais, avangardiniu menu atsiduodančiais simboliais.

Netrukus buvo iškelta prielaida, kad ši ideologinė švarko kastracija įvykdyta dėl Kinijos Liaudies Respublikos įmonės "Tencent Pictures" įtakos ir kad tai yra bandymas adaptuoti filmą Kinijos rinkai, kurioje gausu potencialių žiūrovų, trokštančių politinio korektiškumo, vazeline išmirkytos meno su politika nepainiojančios pramogos.

Taivanas Kinijos Liaudies Respublikos režimo atstovų akyse nėra dar vienas maištingas regionas. Kinijos nomenklatūrininkams, dešiniuosius buržua nacionalistus kadaise priglaudusi sala yra paskutinė priešo tvirtovė, kurios garsiai ištartas pavadinimas kiekvienam maobaimingam raudonajam sargybiniui (hong weibing) sukelia insultui prilygstantį vidurių užkietėjimą.

Dabartiniam Kinijos Liaudies Respublikos imperatoriui Xi Jinpingui (1953) Taivanas yra tarsi auksinis obuolys, kurį nuskynus bus užbaigtas prieš beveik šimtą metų pranašo Mao (1893–1976) pradėtas darbas.

Kinijos ir Japonijos santykiai dar labiau komplikuoti. Nemažai Kinijos gyventojų iki pat šių dienų širsta ant japonų dėl 1894–1895 m. kare patirto pažeminimo ir XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje vykdytos imperialistinės ekspansijos, kurios metu buvo nužudyti, suluošinti arba paniekinti tūkstančiai kinų.

Taivanas ir Japonija nėra vieninteliai kraštai, kuriems gresia nuo Vakarų investicijų išsipūtusios Kinijos Liaudies Respublikos įtūžis.

Teigiama, kad į konfliktą taip pat gali įsitraukti Indija, Filipinų salos ir netgi Vietnamas (šios dvi bolševikų valdomos valstybės 1979 m. viena su kita kariavo trumpame, menkai eskaluotame kare).

Praėjusių metų rugsėjį JAV, Australija ir Jungtinė Karalystė sudarė militaristinio pobūdžio paktą, o šių metų pirmosiomis dienomis – dar vieną atskirą paktą Australija sudarė su Japonija. Tai reiškia, kad jau susiformavo aiški politinė grupuotė, kurios nariai vieni kitus remtų, kilus konfliktui su Kinijos Liaudies Respublika.

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos Liaudies Respublikos konfrontacijos nebeįmanoma išvengti. Galbūt šis konfliktas bus greitas ir intensyvus (kaip 1914–1918 ar 1939–1945 m.), o galbūt bus kovojama subtilesnėmis priemonėmis ir tai truks ne vieną dešimtmetį (kaip 1945–1991 m.), tačiau tai jau vyksta.

Su vakcinacija, kaukėmis, metalinių garažų likvidacija, sovietinius literatus šlovinančių paminklų nukeldinimu ir nelegaliais Aleksandro Grigorijevičiaus (1954) atvežtais tamsiaodžiais migrantais kovojantiems Marijos žemės gyventojams veikiausiai atrodo, kad Taivanas yra toli ir kad Ramiojo vandenyno reikalai jų nepalies.

Jie klysta. Prie agresyvių kaimynų (Rusijos, Baltarusijos) gyvenančioms ir tarp Rytų bei Vakarų besiblaškančioms posovietinėms valstybėms nepavyks išlaikyti neutraliteto. Kad apsaugotų savo nacionalinius interesus, joms teks pasirinkti vieną konkrečią konflikto pusę ir kuo tobuliau suvaidinti savo vaidmenį geopolitinių jėgų persiskirstymo spektaklyje.

Santykių su Taivanu užmezgimas nėra vien simbolinis moralinio pobūdžio gestas. Posovietinėms, nuo komunizmo nukentėjusioms valstybėms tai yra puiki galimybė susirasti ne vien verslo ir kultūros mainų partnerį, bet ir tikrą politinės širdies draugą. Taip pat svarbu neužmiršti, kad Taivano atstovybės atidarymas suartina su Jungtinėmis Valstijomis.

Kuo posovietinėje erdvėje bus daugiau greito maisto restoranų ir gaiviojo gėrimo "Coca-Cola", kuo labiau NATO artės prie Rusijos ir Baltarusijos sienų, tuo Baltijos šalys galės jaustis saugesnės.

Sena Sumatros dermatovenerologų patarlė teigia: "Jeigu lavrovai su peskovais loja ir kriuksi, springdami savo seilėmis nuo įsiūčio, vadinasi, jūs viską darote teisingai. Jeigu jie patenkinti šypsosi, reiškia, kad kažką kažkur padarėte ne taip."