Šiomis dienomis klausantis valdžios, darbdavių ir profesinių sąjungų diskusijos dėl minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo kyla klausimas, kam naudinga nuvertinti Lietuvos darbo jėgą, kuri šiuo metu yra pagrindinis šalies ekonomikos variklis?

Ekonomikos profesorius Romas Lazutka kažkada yra labai taikliai pastebėjęs, kad gaunančiųjų minimalų mėnesinį atlyginimą skaičius Lietuvoje yra labai didelis, palyginti su kitomis šalimis. Kitose šalyse esą tokie darbuotojai sudaro 1–2 proc., nes tokiu mažu užmokesčiu apmokamas pats prasčiausias darbas.

Taigi kitų šalių kontekste Lietuva yra juodadarbių šalis ir daugiau nei penktadalis darbo vietų Lietuvoje nekuria jokios pridėtinės vertės. Pagal MMA dydį Lietuva velkasi Europos Sąjungos šalių gale, mažesnę nei 800 litų minimalią algą Europoje gauna tik rumunai ir bulgarai. Tokią šalies ekonominę padėtį Europoje piešia Lietuvos politikai, šykštėdami oficialiai patvirtinti, kad lietuviai iš tikrųjų uždirba kur kas daugiau nei 800 litų.

Kai kurios stambios šalies pramonės bendrovės jau prieš metus mažiausią, t.y. minimalią, algą gaunantiems savo darbuotojams ją pakėlė iki 1000 litų. Pirmiausia suprasdamos, kad rekordiniais veiklos rezultatais reikia dalytis su juos kuriančiais žmonėmis. Nes jie bet kurią dieną, pristigę kasdieninės duonos, gali susikrauti lagaminus ir emigruoti, o su savimi išsivežti ir dalį konkrečios įmonės ir šalies ekonomikos sėkmės.

Ekonomikos rodikliai rodo, kad pernai Lietuvos ekonomika riedėjo ant eksporto bėgių, o šiemet įsivažiuoja ir vidaus vartojimo lokomotyvas. Kitaip tariant, pernai žmonės sunkiai dirbo, o šiemet jau pradeda leisti pinigus. Uždirbtų daugiau, išleistų irgi daugiau. Paprasta.

Analitikai jau senai kelia retorinį klausimą, kas dirbs, leis pinigus ir kurs šalies ekonomiką, jeigu jau dabar nemaža liūto dalis darbingų ir gabių tautiečių lenkia nugaras užsienyje. Ten gaudami net minimalią mėnesinę algą, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ji siekia per 3,7 tūkst. litų neatskaičius mokesčių, jie jaučiasi bent jau oriai.

Drįsčiau teigti, kad tų, kuriems lietuviška minimali alga buvo per maža, pėdos Lietuvoje jau senai ataušusios. Nors skaičiuojama, kad šalyje 800 litų ir mažesnes mėnesines pajamas gauna per 20 proc. gyventojų, šie žmonės neabejotinai dalį pajamų prisiduria iš šešėlinės ekonomikos.

Todėl labai keista, kai valdžia, kuri jau antrus metus iš eilės ekonomikos šešėlyje bando surasti 1 mlrd. litų, pirmiausia skaičiuoja, kiek MMA algos didinimas 50 ar 100 litų padidintų biudžeto išlaidas. Neskaičiuojama, o kiek daugiau mokesčių į biudžetą būtų surinkta nuo kiekvieno apmokestinto šešėlinės ekonomikos 50 ar 100 litų?

Šalies premjeras Andrius Kubilius aiškiai pasakė, kad diskusijos dėl MMA algos yra sureikšmintos. Jis būtų teisus, jeigu nebūtų pridūręs, kad finansinių galimybių turintys verslininkai gali patys didinti atlyginimus darbuotojams.

Taip, jie jau tai padarė. Dabar laikas tai daryti politikams, kad Europoje netaptume juodadarbių ir šešėlinės ekonomikos sala, kurioje niekas nenorėtų gyventi.