Lietuvis į ateitį ėjo vilkdamas Vorkutoje iškastų anglių prikrautą metalinį kibirą, pagamintą Čeliabinske ir dėl to turėjo jaustis saugus ir užtikrintas.

Iš argumentų apie metalą ir anglis jau seniai liko tik suodžiai. Tačiau klausimas – „o iš kur Lietuva gaus to ir ano?“ kaip „Šahed“ dronas dar kartais pazirzia virš galvų: iš kur Lietuva gaus naftos, iš kur gaus dujų, o iš kur gaus elektros. O štai kolūkinė Baltarusijos valstybė pasistatė atominę elektrinę ir dabar gali maudytis pigios energijos kisieliuje.

Dar ne taip neseniai atominės elektrinės atrodė kaip energijos aukso skrynios, bet aiškėja, kad tai veikiau milžiniškas atominio mėšlo kibiras, mat pastaraisiais metais energetikoje vyksta epochiniai pokyčiai.

Lietuva baigia visiškai atsijungti nuo rusiškų išteklių lašelinės, kuri dar ne per seniausiai atrodė įaugusi į mėsą ir tokia reikalinga, kaip sunkaus ligonio gyvybę palaikantis šaltinis.

Pagal skelbiamus nepriklausomo energetikos analitinio centro „Ember“ duomenis, praėjusiais metais saulės ir vėjo elektrinės kartu tiekė penktadalį ES elektros energijos – didesnę dalį nei dujos ar branduolinė energija. Rekordas. Tačiau tai tik pradžia.

2028 m. Lietuvos teritoriniuose vandenyse ties Palanga turėtų pradėti veikti jūrinio vėjo parkas. Dabar priimami prašymai įrenginiams statyti.

Kaip rašoma „Litgrid“ pranešime, įvertinant tik šiuo metu priimtus 30 prašymų, bendra planuojamų įrenginių galia siekia 3 200 MW. Tai viršija abiejų Ignalinos atominėje elektrinėje veikusių branduolinių reaktorių galią.

Anot Lietuvos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos konfederacijos prezidento M. Nagevičiaus, metas susitaikyti su tuo, kad branduolinė energetika rinkoje pralaimėjo atsinaujinančiajai.