Praranda tie, kurie moka gyventi. Jų antroji privatizavimo banga neužlies 200 eurų banga. Bet. Teisingumas vis dėlto yra. Varguoliams padalyti pinigai nenueis šuniui ant uodegos. Pasuks tuo pačiu keliu, kuriuo ir investiciniai čekiai. Tik šiais laikais sandorių procedūros supaprastintos.

Skaidrumo dabar daugiau. Nebėra sąlygų už juos pirkti klestinčių ar pasmerktų gamyklų, švytinčių ar griūvančių pastatų, derančių ar usnėtų žemių, akcijų ar tiesiog akacijų. Viskas – tiesiai šviesiai. Nebereikia keisti dangiškų popierių į nuodėmingus centus. Gryni pinigai vis dėlto yra gryni. Grynaisiais net miške atsiskaitysi, kur vis dar nepasitaiko kortelių skaitytuvų.

Skaidrumas prieš audrą? Nors viskas atrodo labai krikščioniška. Alkstantį pamaitink 200 eurų, trokštantį pagirdyk 200 eurų. Visi bus tą akimirką laimingi ir turėtų prisiminti net iki rinkimų. Bet. Vis tiek neramu. O jei pamirš? Tai, kas gera, žmonių atminty labai greitai paskęsta.

Nelabai nutolome nuo Juros periodo parko. Negalime jo palikti – kaip šuo būdos.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti: skęstančiųjų gelbėjimas vis dėlto nėra tik skęstančiųjų reikalas. Valdžia vėl gali numesti 200 eurų gelbėjimo ratą. Valdžios darbas mums nekainuos nė cento, valstybės buhalteriai pinigus sulašins į tas pačias sąskaitas. Kiek kainuos visa kita – nesvarbu.

Nelabai nutolome nuo Juros periodo parko. Negalime jo palikti – kaip šuo būdos.

Gelbėjimo reikia labiau kiekvienai valdžiai, baigiančiai savo laiko ratą. Tik mums jos, atvirkščiai nei valdžiai, kainuoja. Naujas valstybės skolas, nesurinktus mokesčius tų, kurie kasdien vis labiau privatizuoja tai, kas visiems išdalijama po lygiai ir "po" teisingai.