Baltarusijos krizė pademonstravo atsilikusį Vakarų Europos požiūrį

Tačiau tinkamų viešų veikėjų iš didžiųjų Vakarų valstybių ir politinių institucijų bus nedaug. Tai žymi jų prestižo smarkų nuosmukį. Buvo laikai, kai Vakarų lyderiai, tvirtai tikintys savo vertybėmis, pasisakydavo už laisvę visur. Praha prisimena JAV prezidentus Woodrow Wilsoną ir FDR [Frankliną Delano Rooseveltą – BNS]. Pagrindinis kelias į Tbilisio oro uostą pavadintas George'o W. Busho garbei. Kosovo sostinė Priština turi Tony Blairo gatvę, atsidėkojant buvusiam Britanijos premjerui už paramą per šalies kovą dėl nepriklausomybės. Tačiau mūsų akivaizdoje Baltarusijoje vykstant dideliam sąjūdžiui už demokratiją Vakarų lyderiai daugiausiai tylėjo.

Arba dar blogiau.

Kaip pavyzdį paimkim Thierry Bretoną. Europos Sąjungos vidaus rinkos komisaras dukart suklydo, skelbdamas pranešimą apie griežtesnes sankcijas Minsko režimui. Pirma, jis leido suprasti, kad Baltarusijos ateitis yra diskusijų su Vladimiru Putinu klausimas. Paskui jis tęsė: „Baltarusija nėra Europa – ji yra prie Europos sienos, tarp Europos ir Rusijos.“

Geriausiu atveju tai rodo neišmanymą, blogiausiu – piktavališkumą, nes teritorija, kurioje dabar yra Baltarusija, šimtmečius buvo Europos politikos centre. Galima būtų paminėti 1863-ųjų nesėkmingą sukilimą prieš carinį valdymą – įvykį, įkvėptą aukščiausių Europos liberalizmo idealų. Revoliucija Rusijoje buvo Europos įvykis, kaip ir Molotovo-Ribbentropo paktas. Ir Holokaustas. Ir Antrasis pasaulinis karas.

Aišku, ponas Bretonas gimė 1955 metais. Jo asmenybė formavosi 8-ajame dešimtmetyje, kai Europos padalijimas daugeliui žmonių atrodė tarsi iškaltas akmenyje. Eiliniam vakariečiui teritorija už Geležinės uždangos buvo mįslinga pilka erdvė – uždrausta ir atgrasi, be jokių verslo galimybių ar pramogų. Beje, panašiai ir milijonams žmonių, gyvenusių sovietų nelaisvėje, Vakarų šalys atrodė nepasiekiamai tolimos ir egzotiškos.

Klestinčios, civilizuotos Vakarų Europos, kaip priešpriešos barbariškiems ir atsilikusiems Rytams idėja visuomet buvo įžeidžiama ir antiistoriška. Tačiau nuo 1989 metų ji apskritai tapo atgyvena. Vienas iš didžiųjų pasiekimų per tris dešimtmečius nuo komunizmo griūties – kad visų europiečių galvose laikomi mentaliniai žemėlapiai persitvarkė . Pavyzdžiui, buvusioms pavergtosioms tautoms Londonas, Berlynas ir Paryžius dabar atrodo esantys daug arčiau negu Maskva. Klausimas, kiek laiko šalis buvo valdoma komunistų ir ką ji patyrė, dabar atrodo panašus į klausimą, kas dėjosi per Šimto metų karą: tai įdomu istorikams, bet daugiausiai neaktualu mūsų dienomis.

Reikia pripažinti, kad Baltarusija yra išimtis iš šio džiugaus paveikslo. Turistai ir verslininkai ten neplūsta. Sakarvelas, esantis už 8 000 kilometrų į rytus, mūsų galvose nešiojamuose Europos žemėlapiuose įsivaizduojamas daug aiškiau. Tai visų pirma susiję su Aliaksandro Lukašenkos sovietinių laikų įvaizdžiu ir į Kremlių orientuota užsienio politika, laikančia grėsme bet kokius Vakarų interesus ir įtaką.

Šį mėnesį demonstruota drąsa ir ryžtas jau sulaužė stereotipą, kad Baltarusija yra blanki ir nuobodi Kremliaus satrapija.

Turės praeiti daug metų, kol išorinis pasaulis visiškai išsigydys abejingumą ir praeities neišmanymą. Tačiau nėra jokios priežasties tai pabrėžti. Ponas Bretonas bus mielai laukiamas, kad apsilankytų naujai pervadintose Minsko gatvėse. Jis turi daug ko pasimokyti, o baltarusiais turi daug ką jam papasakoti.