Baimė ir neapykanta Pekine

Daugelį amžių Kinijos imperija buvo dominuojanti Pietryčių Azijos politinė žaidėja. Ji ne tik vaidino svarbius politinius, karinius ir ekonominius vaidmenis, bet ir paveikė kultūrinį kaimyninių kraštų (Korėjos, Vietnamo, Japonijos) vystymąsi, o į pačius kinus (hanius), kaip ir senovės graikus, neretai buvo žvelgiama it į pažangesnius, aukštesnės rūšies žmones.

XIX a. viduryje vykę (1839–1842 ir 1856–1860 m.) žeminantys opiumo prekybos sukelti karai pademonstravo to meto Kinijos imperijos technologinį atsilikimą ir paskelbė apie kinų politinio dominavimo regione epochos pabaigą.

Tuo metu Kinijai kaip niekados reikėjo stipraus, strategiškai mąstančio lyderio (ar lyderių), kuris sugebėtų nuraminti konservatyvesnius tradicinių vertybių gerbėjus ir integruoti į savo valstybę blyškiaveidžių, plačiaakių barbarų sukurtas technines naujoves, nepaversdamas krašto vakariečių marionete (kolonija).

Naujasis imperatorius Zaichunas (1856–1875), velionio imperatoriaus (1831–1861) ir jo mylimiausios sugulovės Cixi (1835–1908) sūnus, tokiu lyderiu nebuvo. Jis stokojo talentų, kompetencijos ir visiškai neteikė vilčių, kad šie jo trūkumai kada nors bus pataisyti.

Tarsi to būtų negana, naujasis monarchas, it vakcinacijos priešininkas, bandė vaizduoti be galo maištingą ir nepriklausomą prieš itin dideles politines galias sutelkusią regento pareigas einančią motiną.

Savo pirmąja žmona jis išsirinko damą (1854–1875), kurios senelis (1807–1861) priklausė svarbiai politikų ir funkcionierių grupuotei. Jos nariams imperatoriaus tėvas prieš mirtį pavedė eiti regentų pareigas ir padėti jaunajam monarchui valdyti valstybę iki šis pasieks tinkamą išsivystymo stadiją.

Tais pačiais 1861 m. Cixi kartu politiniais sąjungininkais surengė rūmų vidaus perversmą, o kai kurie regentų tarybos nariai buvo priversti nusižudyti. Naujosios imperatoriaus žmonos senelis buvo vienas jų.

Pikantiški gandai ir liežuvautojų pasmerkimas anaiptol nėra pati didžiausia bėda, kurią gali užsitraukti viešnamių klientas.

Sūnaus pasirinkimu Cixi nebuvo patenkinta. Tarp jos ir monarcho sutuoktinės greitai kilo įtampa, o pats imperatorius netrukus susikivirčijo su svarbiais savo motinos politiniais sąjungininkais, mirusio tėvo broliais, dėl idėjos atstatyti sodų ir rezidencijų kompleksą, kurį sugriovė ir apiplėšė vakariečiai.

Prislėgtas politikos persmelktų šeimos intrigų, imperatorius darėsi vis irzlesnis ir niūresnis. Kažkuris bičiulis arba tarnas patarė valdovui šiek tiek prasiblaškyti, tad netrukus monarchas, apsirengęs paprasto žmogaus drabužiais, naktimis vis pasišalindavo iš Uždraustojo miesto teritorijos ir lankydavosi prastos reputacijos kvartaluose, kuriuose savo kūną pardavinėjo seniausios profesijos atstovės.

Apie naktinius imperatoriaus nuotykius visuomenėje greitai pasklido kalbos, tačiau pikantiški gandai ir liežuvautojų pasmerkimas anaiptol nėra pati didžiausia bėda, kurią gali užsitraukti viešnamių klientas.

1875 m. sausį imperatorius mirė nepalikęs teisėto vyriškos lyties įpėdinio. Oficiali imperatoriaus mirties priežastis – raupai, tačiau prielaida, kad monarchas paliko šį pasaulį dėl kokios nors kitos, pvz., lytiniu keliu plintančios ligos, taip pat nėra atmestina.

Tų pačių metų kovą prie monarcho prisijungė ir jo pirmoji žmona. Kai kurie liežuvautojai tikina, esą ji laukėsi vaiko. Po imperatoriaus mirties naujuoju valdovu Cixi išrinko savo mirusio sūnaus pusbrolį Zaitianą (1871–1908), kurio laukė dar bjauresni ir sunkesni iššūkiai, mat, be vakariečių skverbimosi į Kinijos imperiją, regione savo sparnus pradėjo kelti nauja ambicinga jėga – Japonija.

Tekančios Saulės imperija yra vienas tų kraštų, kurio kultūriniam vystymuisi Kinija padarė itin didelę įtaką. Japonijos žmonės visada daugiau ar mažiau jautė didžiajai kaimynei stiprią pagarbą, tačiau tuo pat metu abi valstybės konkuravo dėl įtakos regione ir reguliariai pakariaudavo (pvz., 1592–1598 m.).

XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Tekančios Saulės salų imperatoriaus vardu valdantys politiniai lyderiai pradėjo vykdyti izoliacinę politiką (sakoku). Dauguma vakariečių (misionierių ir pirklių) buvo išvaryti iš salų arba priversti pasitraukti, o didelė dalis į krikščionybę atsivertusių japonų buvo žiauriai nužudyti.

Palaikyti prekybos ryšius su Japonija tegalėjo olandai, kuriems buvo leidžiama atplukdyti du laivus per metus į Nagasakiui priklausiusią dirbtinę salą. Ši kontroversiška, karštus mokslininkų debatus kelianti politika baigėsi 1853 m. liepą, kai Jungtinių Valstijų admirolo Matthew Calbraitho Perry‘o (1794–1858) vadovaujama flotilė, aplenkusi kolegas iš Rusijos ir Didžiosios Britanijos, pademonstravo japonams naujausius Vakarų civilizacijos pasiekimus ir privertė juos atverti sienas.

Prasidėjus atsivėrimo ir atsinaujinimo epochai (Meiji, 1868–1912), darboholizmu ir smalsumu garsėjantys japonai ėmė itin sparčiai į savo buitį integruoti Vakarų technines ir technokratines naujoves, madas, įpročius ir kitus gyvenimo būdo elementus.

Kuo labiau Tekančios Saulės salų gyventojai perprato ir pažabojo vakarietiškus žaisliukus, tuo labiau augo jų ambicijos ir pasitikėjimas savo jėgomis.

Tuo metu apie technologinį atsinaujinimą svajojo ne tik silpstanti Kinijos imperija ir stiprėjančios Japonijos salos, bet ir smulkutė Korėjos pusiasalio karalystė, dėl kurios kinai ir japonai praeityje ne kartą buvo sukryžiavę kalavijus.

Apie šviežio politikos ir technologijų oro gūsio atmetimą negalėjo būti nė kalbos.

Tereikėjo atsakyti į vieną svarbų klausimą – kuri didžioji kaimynė ves korėjiečius į naują iššūkių ir džiaugsmo kupiną amžių?

Ar tai bus Kinija? Japonija? O gal pati dvasingiausia pasaulio valstybė – Rusija?

Ši nauja Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno žmonėms kilusi dilema reiškė vieną – regioną sukrės dar vienas karas.