Įsigyjant daugumą prekių ir paslaugų, nuo kasdien vartojamų maisto produktų iki automobilių ir statybos, jų kokybę užtikrina Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Aukštasis išsilavinimas, vis labiau panašėjantis į komercinę paslaugą, deja, šiame įstatyme vietos neturi.

Ne vartojimo paslauga?

Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 3 punktą šis įstatymas „...netaikomas švietimo ir socialinėms paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų...“. Tokią formuluotę suvokiame kaip teigimą, kad paslaugos pirkėjas (už ją mokantis asmuo ar institucija) ir jos gavėjas yra skirtingi. Net jei tai visada teisingas teiginys, kai kalbame apie nemokamą vidurinį ar profesinį išsilavinimą, kodėl valstybės išlaidos yra kitokios nei kiekvieno mūsų asmeninės išlaidos? Jų efektyvumas kiekvienam iš mūsų turėtų rūpėti ne mažiau už savų pinigų panaudojimą.

Aukštojo mokslo, per keletą metų iš valstybės finansuojamo ir valstybės iš dalies finansuojamo tapusio valstybės finansuojamu ir nefinansuojamu (visiškai mokamu), atveju galime įžvelgti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo spragą. Švietimą visiškai mokamų studijų metu galime laikyti ne tik ugdymu, bet ir paslauga, teikiama komerciniais pagrindais. Nors mokamos studijos nepatenka į finansuojamų valstybės lėšomis švietimo paslaugų kategoriją, jos vis tiek nereglamentuojamos minėtojo įstatymo.

Esama sistema

Švietimo kokybės nereguliavimas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis, žinoma, nereiškia, kad švietimo kokybė neužtikrinama apskritai. Pagal Švietimo įstatymo 37 punktą už kokybę atsako švietimo teikėjas, o ją užtikrina valstybė. Apsiribokime tik aukštojo mokslo kokybės užtikrinimu, vykdomu Mokslo ir studijų įstatymo nustatyta tvarka. Šiame procese netrūksta biurokratijos, tačiau pabandysime trumpai jį aprašyti. Norintiems detalesnės analizės rekomenduojame perskaityti prof. Kęstučio Pukelio Kokybės užtikrinimo Lietuvos švietimo sistemoje tyrimo ataskaitą (2011 m.).

Ir konkrečių studijų programų, ir pačių aukštųjų mokyklų kokybė vertinama trimis žingsniais: pirmiausia tai nuolatinis vidinis kokybės vertinimas, taip pat kas šešerius metus vykstantis išorinis vertinimas ir akreditavimas. Aukštoji mokykla turi nuolat viešai skelbti visą vidinio kokybės įvertinimo informaciją, reikalingą visuomenei, kad ši galėtų susidaryti įspūdį apie aukštosios mokyklos studijų kokybę. Per vidinį kokybės vertinimą atliktos savianalizės medžiaga yra ir išorinio kokybės vertinimo pagrindas.

Už aukštųjų mokyklų studijų kokybės išorinį vertinimą atsakingas Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC). Jis organizuoja išorinį vertinimą, įskaitant ekspertų grupės ir studijų vertinimo komisijos formavimą. Ekspertų grupė formuojama iš trijų ar daugiau Lietuvos ar (ir) užsienio ekspertų, turinčių patirties universitetų ar verslo įmonių valdyme. Ekspertai vertindami remiasi aukštosios mokyklos savianalizės ataskaita, taip pat susitinka su administracija, dėstytojais, studentais, absolventais ir darbdaviais, kad įvertintų ne tik vidinį studijų kokybės užtikrinimą, bet ir absolventų įsidarbinimo galimybes ir jų darbo sąsajas su studijų paskirtimi ir tikslais.

Ekspertų grupės išvadas svarsto studijų vertinimo komisija ir pataria SKVC priimant sprendimus dėl studijų programų įvertinimo ir akreditavimo. Tik akredituotos aukštosios mokyklos, ir tik siūlydamos akredituotas studijų programas, turi teisę užsiimti švietimu.

Studentų lūkesčiai

Studentai dažniausiai lūkesčius, be specialybės įdomumo ir saviraiškos galimybių, sieja su ateities karjeros perspektyvomis. Deja studentų pasitenkinimo studijų kokybe tyrimai atskleidžia, kad esama kompleksinė studijų kokybės užtikrinimo sistema nėra pakankamai gera. 2010 m. tik 55 proc. universitetų studentų ir tik 62 proc. kolegijų studentų buvo patenkinti savo studijomis.

Šią problemą spręsti patiems studentams nėra taip paprasta. Nors pagal Mokslo ir studijų įstatymo 55 straipsnio 8 punktą kiekvienoje aukštojoje mokykloje turi veikti vidinė ginčų nagrinėjimo komisija, praktikoje tai neišnaudojama. Studentai arba nežino apie tokio organo egzistavimą, arba bijo neobjektyvaus vertinimo ir galimo dėstytojų bei administracijos keršto.

Kitas atsakomybės už teisėtų lūkesčių neišpildymą reikalavimo būdas – teisminiai ginčai. Prieš pusantrų metų lietuvis studentas sugebėjo apginti savo teises Londone ir laimėjo bylą prieš vietos universitetą, kuris nepateisino jo lūkesčių. Nors komentuodami šį atvejį Lietuvos valstybinių švietimo sistemos institucijų atstovai nurodo, kad toks precedentas teoriškai galimas ir Lietuvoje, aukštųjų mokyklų atstovai tai vertina kaip beveik neįmanomą dalyką.

Kokybės užtikrinimas

Esama aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo sistema ir teisminės praktikos nebuvimas reiškia, kad aukštosios mokyklos, suteikdamos nekokybišką išsilavinimą, nerizikuoja savo pajamomis. O studentai neturi užtikrintos teisės į objektyvų skundų nagrinėjimą neteismine tvarka. Manome, kad studentas turėtų būti laikomas silpnąja šalimi ir jo teisė į kokybišką aukštąjį mokslą turėtų būti užtikrinama a priori (iš anksto numatyta).

Puikus to pavyzdys yra angliškas švietimo finansavimo modelis. Pagal jį studijos finansuojamos studento lėšomis jam skiriant valstybinę paskolą. Jei baigus aukštąją mokyklą studento pajamos per kelerius metus nepasiekia tam tikros ribos, jis atleidžiamas nuo pareigos šią paskolą grąžinti. Norint pagerinti studijų kokybę, reikėtų dalį skolininko nemokumo rizikos nuo valstybės pečių perkelti aukštosioms mokykloms. Pajutusios grėsmę prarasti pajamas, aukštosios mokyklos būtų priverstos:

* ne tik ugdyti formalias kompetencijas, bet ir gerinti studentų įsidarbinimo įgūdžius;

* gerinti studijų kokybę ir jų patrauklumą darbdaviams;

* atsisakyti nepaklausių studijų programų.

Žinoma, atitinkamai turėtų griežtėti ir studentų rodomų rezultatų kontrolė – tai irgi būtų teigiamas impulsas studijų kokybei. Taip pat turėtų būti aiškiai nurodomi atvejai, kada studentas atsakingas už prastus rezultatus (t. y. kada aukštoji mokykla atleidžiama nuo finansinės rizikos) ir kaip tokiais atvejais studentas privalo grąžinti valstybės investiciją į jį.