Kaip manote, ar labai svarbu žmogui žinoti, kokios tautybės jis yra?

Man atrodo, kad tai yra labai svarbu. Ir ne tik šiame globaliame pasaulyje. Tiesiog man regis, jog kiekvienam reikia žinoti, kas jis yra iš tiesų, nes būtent tapatybė yra nepakeičiama žmogaus egzistencijos dalis.

Jaunas prancūzas Janas Lachneras aplankė 30 Europos šalių, neišskiriant nė Lietuvos. Kiekvienoje jų po vieną savaitę jis dirbo vis kitokius darbus.

Ko gero, šiam žmogui galima pavydėti drąsos nebijoti keistis. Ir kokių tik jis profesijų neišbandė: žvejo, barmeno, nekilnojamojo turto pardavėjo, žemdirbio, Europos Parlamento nario asistento, fotografo padėjėjo, automobilių mechaniko. Jis slaugė senus žmones, dirbo radijo laidų vedėju, kepė duoną, virė alų, prižiūrėjo gyvūnus, o Kaune gamino papuošalus iš gintarų.

Kaip suprantate, jaunuolis nevengė fizinio darbo, tiesiog sumaniai derino įvairias profesijas. Aišku viena, kad duona yra visur su pluta, o tai reiškia, jog nesvarbu, kur ir kokį darbą dirbi, jį privalu visur atlikti gerai.

Tačiau J.Lachnerui svarbiausia buvo suvokti, kad gyvenime reikia daugiau kompromisų, nei jis iki tol manė. Ir kad gyvenime laisvas pasirinkimas yra daug paprastesnis žingsnis, nei vidinės prievartos padiktuotas.

Bendraudamas su įvairiais žmonėmis jis patyrė, jog žmonės nesidomi politika, ir kairiąja, ir dešiniąja, ar gyvena kaime, ar mieste, yra turtingi ar vargšai, ir daug ką, jo pastebėjimu, labiau lemia tapatybė nei tautybė.

Prancūzas mano, jog tautybė yra pervertinta: juk vieno asmens tapatumas – tik mažytė dalis kitų žmonių. Taip teigia 25-erių J.Lachneras savaitraštyje „Die Zeit“.

Tiesą sakant, pavydu nebijoti klysti. Gal ir ne visi to jauno žmogaus samprotavimai atitinka mums įprastą standartą, bet jis yra iš tos veržlios kartos, kuri ateina keisti mus. Jokių tiesmukų kaltinimų Graikijai ar Ispanijai dėl euro krizės sukeltos skolų bangos. Jis tiesiai konstatuoja: Pietų Europos valstybėse žmonės dirba ir nepakankamai uždirba, nes ten maisto produktai brangesni nei Paryžiuje ir Vokietijoje.

Ar Europos politikos režisieriai išgirs jauno žmogaus pastebėjimą?

Netikiu, kad tokių dalykų nežino sėdintieji politikos olimpe. Jie, regis, tiesiog užsimerkia.

Tiems, kurie išlaidauja, reikia griežtumo. Bet gal verčiau klystančiuosius reikia pamokyti, nei pavėluotai bausti? Juk dažniausiai skaudžiau kertama silpniausiesiems. Kas tada galvoja apie savo tautybę, išskirtinumą?

Ir pagaliau kodėl tiek mažai žinome vieni apie kitus?

Ne, tai nėra neįdomu. Tiesiog panašu, jog labai dažnai savęs neįvertiname.

Kai savo kaimynams pasakoju apie tai, kaip Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo dar dešimtmetį tęsėsi neskelbtas pilietinis karas, nusinešęs tūkstančius lietuvių gyvybių, jie kartais stebisi, kodėl to reikėjo?

Todėl, sakau, kad buvo tremtis ir tremtiniai, vagonais dardėję prie Laptevų jūros, į Sibiro platybes už tai, kad žinojo, jog buvo laisvos Lietuvos lietuviai, kad slapta mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai, kad mylėjo Lietuvą ir, pabėgę iš jos, dabar paslapčia grįžta.

Nemačiau tą istorijos etapą aprašančių knygų Vokietijos knygynuose. Nors tai būtų informacija apie mus, kitokius lietuvius. Ir tai yra mūsų pačių kaltė. Juk ir Baltijos kelias ir Nepriklausomybės akto paskelbimas neatėjo iš niekur. Tai buvo pačios tautos valia, ir visi apie tai turėtų gerai žinoti.

Vis dėlto gražu, kai Vokietijos aikštėse matau papuoštas žaliaskares egles, o bažnyčiose skamba iškilminga ir verčianti susikaupti klasikinė muzika.

Suprantama, dažniausiai skamba J.S.Bacho kūriniai. Net keista regėti pilnutėles bažnyčių sales.

Į vienus koncertus reikia pirkti bilietus, o kituose po koncertų tik renka aukas. Kiek kas išgali, tiek ir duoda. Jokios prievartos. Jokių paniekos ar smerkiančių žvilgsnių. Čia – tokios tradicijos.

Tik negalvokite, kad vokiečiams mana pati krenta iš dangaus.

Štai anądien buvo paskelbta, jog nuo 2013-ųjų sausio 1-osios įvedamas vadinamasis mėnesinis radijo mokestis – 17,98 euro.

Nesvarbu, kiek turite namuose radijo aparatų, televizorių ar kompiuterių. Visiems mokestis tas pats. Darbo grupė tik išskyrė kelias kategorijas asmenų, kurių pajamos nesiekia minimumo, jiems šio mokesčio nutarta netaikyti.

Tai jokia išimtis. Tiesiog čia tam ir kuriami įstatymai, kad visi piliečiai galėtų jaustis pakankamai oriai.

Žinote, o tai yra puikus jausmas.

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip jaučiasi tie, kurie save viešai įvardija kaip kelių valstybių piliečius. Man nėra svarbu, kiek jie turi pasų. Tik neįsivaizduoju, kokių valstybių piliečiais jie gali jaustis? Ką tuomet reiškia tautybė, pilietybė, valstybinė kalba šalies, kurioje gyveni, valstybingumo garantas, jeigu tokie žmonės ieško tik savęs?

O gal tai yra pirmas laiptelis, grąžinant piliečiams savigarbą, orumą ir Tėvynės, kaip savo šaknų esmės, suvokimą?