Apie regėjimo ypatumus

Kai mėginu apčiuopti dabarties laiko dvasią – kaip sakytų vokiečiai, Zeitgeist – visąlaik pajuntu: kažkas trukdo sufokusuoti žvilgsnį ir pajusti kokią nors vieningą visumą. Akyse dvejinasi, lyg po gero baliaus. Ir kaltos čia anaiptol ne kokios geografinės platybės, kuriose pasiklysta žvilgsnis, ar šalyje gyvenančių genčių margumynai – kur jau ten, esame maža valstybė, o ir jos gyventojai ypatingais skirtumais nepasižymi. Šitą susidvejinimą lemia visai kiti dalykai. Visų pirma, toks, sakyčiau, kiek šizofreniškas formos ir turinio neatitikimas.

Išoriškai vis labiau panėšėjame į Senąją Europą. Kavinėse neberūkome, rūšiuojame šiukšles. Rūpinamės ekologija. Pramokome užmaukšlinti šunims antsnukius ir nešikinti (pardon!) jų viduryje tako. Nuo vasaros visi, važinėjantys dviračiais, privalės dėvėti šalmus (nors, kaip sako baikeriai, šalmas yra skirtas vien tam, kad smegenys neaptaškytų praeivių). Šiaip ar taip, mūsų gyvenime akivaizdžiai atsiranda vis daugiau kasdienės tvarkos, reglamentuotos įstatymų. Grįžtame Europon – nors negera nuojauta kužda, jog visos šitos mechaniškai importuotos taisyklės sukurtos tarsi ne mums, tarsi visai kitokiems žmonėms. Žinoma, kai kurie mėgina tų taisyklių sąžiningai laikytis – kad ir formaliai, tikėdamiesi, jog palaipsniui europietiškasis gyvenimo būdas įaugs į kraują. Šlovė ir pagarba jiems; tačiau didžioji dalis vis dar tebegyvena įprastoje „azijatčinoje“, kaip kažkada šį egzistencijos stilių įvardijo Čechovas. Užtenka išeiti iš tvaskančio prekybos centro (tokių centrų, beje, mums gali pavydėti ne tik visa Europa, bet ir Amerika – jei tik yra prasmė to pavydėti) ir įlipti į „mikriuką“, kurio skustagalvis vairuotojas maloningai transliuoja pagarbiai nuščiuvusiems klausytojams vadinamųjų „blatnųjų“ – kalinių muzikos koncertą, kad pajustum, kaip staiga panyri į visai kitą, Briuseliui nedemonstruojamą, erdvę. Kurioje nusispjauti ir į visas – naujas bei senas – bendrabūvio taisykles, ir į aplinkinius, ir į pačią Europą su visais briuseliais. Ji iki čia dar neatėjo – ir vargu ar kada ateis.

Va šitos dvi skirtingos erdvės – oficialioji europinė ir kasdieninė buitinė – ir sukelia tą šizofrenišką susidvejinimo efektą. Kasdien jos vis labiau atsiskiria, vis labiau kontrastuoja: jei nori aprėpti jas abi iš karto, rizikuoji sužvairėti. Keista slinktis: kuo daugiau išorinės tvarkos, tuo daugiau vidinio chaoso. Kuo daugiau kalbų apie kultūrą – tuo mažiau kultūros. Kuo daugiau kalbų apie demokratiją, tuo įžūlesnis išnaudojimas. Kuo daugiau kalbų apie toleranciją – tuo daugiau neapykantos. Sąrašas begalinis.

Gal šitie dalykai kaip nors susiję? Gal vyksta kokia pasąmoninė atmetimo reakcija – jaučiant, jog iš tiesų keičiasi tik forma, o turinys lieka tas pats, iki skausmo žinomas; ir tas neatitikimas, tas melas didėja kasdien, nes darosi vis akivaizdesnis?

Tai čia didmiesčiuose – o kas vyksta miesteliuose ir kaimeliuose, kur grįžimą Europon liudija tik dėvėtų rūbų turgeliai?

Kokia dar Europa: va kai Lietuvos kaimas niekuo nesiskirs nuo Belgijos kaimo, tada ir bus Europa.

Bet valdžiai, matyt, nuo šito susidvejinimo nei galva svaigsta, nei žvairumas gresia. Seniai įtariau, kad jie, gudročiai, mus valdo senu girtuoklių metodu: tiesiog užmerkdami vieną nereikalingą akį. Nors ko norėti, kita vertus; dar senoliai sakė, jog aklų šalyje ir vienakis – karalius.