Liepos 15-oji yra išskirtinė Lietuvai savąja istorine atmintimi. Tą dieną 1410 m. Prūsijos teritorijoje, netoli Griunvaldo ir Tanenbergo vietovių (lietuviškai tai Žalgiris ir Eglėkalnis), įvyko mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų bei Teutonų, arba Vokiečių, ordino.

Šis mūšis – didžiausios XV amžiaus kautynės, o ir apskritai tai buvo vienas įspūdingiausių viduramžių riterių kariuomenių mūšių. Istoriografiniai šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiose kautynėse dalyvavo apie 50 tūkst. karių.

Sąjungininkus rėmė totorių tūkstantinė, čekų ir moldavų samdiniai; kryžiuočių pusėje kovėsi riteriai iš Vakarų Europos šalių. 51-a lenkų ir 40 lietuvių vėliavų (taip vadinti viduramžių kariuomenės daliniai) prieš 52 vokiečių vėliavas. Skaičiaus persvara – sąjungininkų pusėje. Tačiau kryžiuočių gretos atrodė labai grėsmingai – puikiai ginkluoti profesionalūs kariai. Netgi patrankų šimtą sugebėta atridenti į mūšio lauką. Tiesa, jos mažai pagelbėjo riteriams, nes jau pirmoji lietuvių kavalerijos ataka sutrypė tuos patrankininkus.

Ką galėjo geležiniam Vakarų Europos kumščiui priešpastatyti lietuviai? Žinoma, karštą tėvynės meilę, laisvės troškimą! Taip pat ir valdovo Vytauto Didžiojo išmintingą diplomatiją viso karo metu, jo karvedžio talentą, ryškiai atsiskleidusį įgyvendinant mūšio taktinį planą. Dar ir tai, kad lietuvių lengvoji kavalerija buvo labai manevringa, jojo puikiaisiais žemaitukais, o mūsų kalviai gebėjo nukalti damaskinio plieno kalavijus ir ietigalius, prakertančius Nuo 1226-ųjų – tieką metų kryžiuočiai siaubė baltiškąsias žemes. Jų antpuoliai alino Lietuvą, stabdė krašto kultūrinę bei ekonominę raidą, labai ribojo santykius su kitomis šalimis. Išgriautos pilys, sunaikinti kaimai, išdeginti pasėliai, išžudyti gyventojai...

Tąkart tiesioginė karinio konflikto priežastis buvo Ordino ir Lenkijos ginčijama Dobrynės žemė, taip pat Žemaitijos priklausomybės Lietuvai klausimas. Pagal planą bendra Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė turėjo žygiuoti į Marienburgą, užimti Ordino sostinę ir taip pasiekti galutinę pergalę. Tačiau kryžiuočiai sugebėjo karštą liepos 15-ąją pasitikti jungtines pajėgas toli nuo savo galingosios tvirtovės.

Įnirtingose kautynėse Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama sąjungininkų kariuomenė pasiekė puikią pergalę – žuvo kone visa Kryžiuočių ordino aukščiausioji vadovybė: didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Friedrichas Valenrodas, didysis komtūras Kunas Lichtenšteinas, kiti svarbūs pareigūnai, trečdalis Ordino riterių. Bet mūšis laimėtas brangia kaina – didžiuliai buvo ir sąjungininkų, ypač lietuvių, nuostoliai. Kas trečias karys negrįžo namolei... Todėl liaudies sutartinėje tokie graudūs žodžiai:

„Ne taip gaila man pilelės, kaip man gaila karelių.

Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais,

O karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių…“

Žalgirio laukuose iš esmės buvo laimėta kova dėl tautos išlikimo ir valstybės ateities. Po šio mūšio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įtvirtino teritorinį vientisumą, o sustiprėjęs Vytauto politinis autoritetas atvėrė kelius į Europos politikos ir diplomatijos forumus. Tarkime, pirmoji Europos integracijos užuomina –  muitų sąjunga buvo įteisinta Vytauto globojamame  Lucko suvažiavime. Beje, Žalgirio mūšį laimėjo pasikrikštijusi Lietuva; tad Vokiečių ordinas nebegalėjo tikėtis tokios paramos, kokios sulaukdavo anksčiau iš kitų krikščioniškų kraštų kovodamas su pagonimis.

Žalgirio mūšis padarė didelį įspūdį XV amžiaus europiečiams. Svarbiausiose to meto kronikose jis buvo vadinamas Didžiuoju. O Lenkijoje, Lietuvoje, taip pat ir Ordino krašte formavosi saviti pasakojimai apie mūšį ir jo eigą, atskiros jo versijos ir atminties tradicijos. Lenkijoje ir Lietuvoje dar XV a. buvo aktualizuota bažnytinė Apaštalų išsiuntimo šventė (liepos 15-oji), per kurią būdavo prisimenama tą dieną pasiekta Jogailos ir Vytauto pergalė.

Ilgalaikei atminčiai Krokuvos ir Vilniaus katedrose iškabintos mūšio metu paimtos Ordino vėliavos – šlovingos pergalės trofėjai. Deja, laikui bėgant, vis prarandant daugiau valstybingumo požymių, menkėjo ir šio mūšio sureikšminimas visuomenės gyvenimo sferose. Abiejų tautų mitu Žalgirio atmintis iškilo tautinio atgimimo epochoje. Lietuviškuose kalendoriuose net metus imta skaičiuoti nuo 1410-ųjų.

Minint pergalės 500-ąją sukaktį, Krokuvoje buvo pastatytas įspūdingas Žalgirio paminklas. Jo autorius – vilniškis architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis,  skulptūrų kūrimui pasitelkęs ir dar vienas vilnietį – Boleslovą Balzukevičių. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1933 m. liepos 15 d. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas mažu lėktuviuku „Lituanica“ pakilo virš neramaus Atlanto, kad pasaulis vėl išgirstų Lietuvos, didvyrių žemės vardą... Jų žygį savaip pratęsė po metų, nuo birželio 25-sios iki liepos 29-sios dienos, skrydis aplink Europą ANBO-IV karinės žvalgybos lėktuvų eskadrile, stebindamas aviacijos specialistus konstruktoriaus Algirdo Gustaičio gebėjimais ir nedidelėje valstybėje kurti tobulus lėktuvus.

Sovietmečiu Žalgiris buvo įvardytas „giminiškų slavų ir baltų tautų“ pergale; gudriai sumanyta tuo pakeisti ankstesnį Vytauto Didžiojo kultą, kuris buvo tampriai susijęs su nepriklausomybės idėja ir priminė vakarietiškai krikščionišką Lietuvos praeitį. Tačiau tuometinės politikos pastangos panaudoti Žalgirį kaip antivokiškos ir antivakarietiškos ideologijos priemonę sužlugo. Netgi Žalgirio komandos pergalės krepšinio aikštelėje stiprino tautinę savivoką, liudijo teisę į savąją istoriją.

Po Nepriklausomybės atgavimo itin plataus atgarsio susilaukė švedų istoriko Sveno Ekdahlio mokslinis atradimas – Berlyno archyve išsaugotas kryžiuočio laiškas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės manevrą Žalgirio mūšyje. O minint 600 metų mūšio sukaktį totorių bendruomenė Raižiuose pastatė paminklą Vytautui Didžiajam.

Pastaruoju metu istorikų pastangomis Žalgirio mūšio suvokimas pamažu tampa tuo, kuo istorijoje ir buvo – bendra lenkų, lietuvių ir rusėnų pergale. Jo minėjimas prasmingas tiek tautinės, tiek ir europinės tapatybės stiprinimui. Sostinėje gražiais šios dienos renginiais džiugina Valdovų rūmai.