Vakarykštis penktadienis buvo istorinė diena. Klaipėdos apygardos teismas išteisino pirmąją motiną, kuri žemesniojo teismo jau buvo nuteista už motinystės išmokas.

„Sodros“ specialistę Ingridą Bitinę Šilalės rajono apylinkės teismas pernai pripažino kalta.

Už per dideles motinystės pašalpas 32 metų I.Bitinė buvo pasmerkta dvejų metų "kurortinėms" atostogoms pataisos namuose. Tokia pat bausme buvo nuteistas ir moters nėštumo laikotarpiu didelį atlyginimą jai mokėjęs antstolis.

Finalas – apeliacinį nuteistųjų skundą nagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija vakar abiem – ir darbdaviui, ir motinai – paskelbė išteisinamąjį nuosprendį.

Socialistinio grybo smilkalų prisiuosčiusi terpė gali griežti dantimis: apvogė valstybę ir dabar jas dar išteisina! Kur teisybė ant Lietuvos? Kaip galima gauti 6 tūkst. litų per mėnesį ir likti nenubaustam?

Tačiau šiais laikais yra ir kitaip mąstyti įgalių žmonių. Jiems iš karto buvo aišku, kad dauguma kaltinimų padarius tai, už ką kardu kerta Temidė, tėra laužti iš piršto. Jei moteris dirbo privačioje bendrovėje, vadinasi, tos bendrovės vadovo ir įdarbintosios reikalas, kokią algą jai mokėti. Tai kapitalizmo logika.

Kita vertus, jei išmoka turėjo būti neteisėta, kodėl „Sodra“ iš karto neskalambijo savo auksaspalviais varpais, kai į jos sąskaitą dirbanti nėščioji mokėjo gigantiškas sumas? Čia iš tos serijos, kad kai man moka, tai yra gėris, tačiau kai aš turiu mokėti – jau blogis.

Yra dar ir trečias vertinimo variantas, kuris susijęs su didžiausiu šių laikų deficitu – etika.

Suprantama, kad moterys, atseikėjusios dideles įmokas „Sodrai“, visai neetiškai ir net egoistiškai tikėjosi porą metų po gimdymo gyventi oriai. Tai yra, neskaičiuoti paskutinių centų prekybos centro eilėje, rankoje laikant pigiausio pieno pakelį. Ar tai nenormalus noras?

Vis dėlto bet kuris etikos specialistas neleis suklysti: etiniu požiūriu sąmoningai elgtis taip, kad būtų gauta kuo didesnė nauda sau ir dar valstybės sąskaita, yra blogai. Tai ne tik tam tikra finansinė, bet ir etinė manipuliacija vertybėmis, kai pripažįstama, jog bendri interesai žemesni nei siauri privatūs.

Tikra tiesa – nepasiginčysi. Didysis etikos ir totalinių utopijų specialistas Leninas būtų ilgai negalvojęs ir už tokią smulkiaburžuazinę elgseną visas tas moteriškes surikiavęs prie sienos švininiam saliutui. Tokį sprendimą diktuotų užkietėjusio komunisto logika.

Tačiau dabar ne 1917-ieji, ne 1950-ieji ir netgi ne 1984-ieji, kai asmuo neturėjo jokios prasmės valstybėje ir buvo, tų pačių komunistinio mąstymo apologetų žodžiais, mažas sraigtelis dideliame mechanizme.

Kas pagaliau turėtų pasirūpinti, kad tik ką pagimdžiusi moteris galėtų gyventi ne ekonominės pastumdėlės, bet orų gyvenimą? Jei mūsų šalį valdo ne Leninas, tai ar šitai neturėtų būti nesaikingai socialinę globą propaguojančios valstybės rūpestis? Jei valstybė realiai rūpintųsi jaunomis mamomis, nebūtų ir šitų bylų. Tačiau kai taip nėra, gimdyvėms tenka ne džiaugtis atžalomis, o beprasmiškai ginčytis su akla ir beširde Temide.