Absoliutus blogis (I)

"Tą akimirką mes, specialios Kinijos medikų delegacijos, atsiųstos į Šiaurės Korėją nariai, stebėdami pro Kim Jong-uno (gimimo data nežinoma) šnerves pučiamus milžiniškus spalvotus burbulus, supratome atsidūrę ties visai žmonijai svarbaus išradimo slenksčiu. Buvome tarsi apžavėti ir suvokėme, kad privalome žūtbūt ištirti jaunąjį Kimą kankinančios ligos šaltinį. Mano mintyse netgi šmėstelėjo idėja sukapoti jaunąjį diktatorių į gabalus ir sušerti šunims, o juos išgabenti kartu su visu virusu į Kinijos teritoriją."

Anot mediko, apie Didžiojo vado įkalbėjimą gydytis užsienyje negalėjo būti nė kalbos, nes Kim Jong-unas, kaip ir bet kuris diktatorius, buvo mirtinai reikalingas savojoje šalyje.

"Reikalavome korėjiečių, kad mums kuo daugiau papasakotų apie šią ligą, tačiau jie spyriojosi. Laimei ar nelaimei, mūsų delegacijai vadovavo pats Kinijos komunistinės jaunimo lygos pirmojo sekretoriaus pavaduotojo patarėjas Je Hunke (1970). Tuo metu jo klikos įtaka Kinijoje labai išaugo ir netgi ėmė kelti realią grėsmę Xi Jinpingo (1953) frakcijos dominavimui. Buvo kalbama, kad anksčiau ar vėliau naujoji komjaunuolių karta perims valdžią šalyje."

Tais laikais Vakarų pasaulyje ponas J.Hunke buvo žinomas ne dėl savo veiklos komunistų partijoje, o dėl pasiekimų IT technologijų versle. Jis ne tik buvo žymios interneto parduotuvės "Alibaba ir 40 plėšikų" dalininkas, bet ir valgomųjų lazdelių dalijimosi startuolio "TikTak" įkūrėjas.

Be to, yra žinoma, jog tuo metu ponas J.Hunke persiuntė milžiniškas pinigų sumas į JAV, kurias investavo į makaronų pramonę, žemės ūkio kultūras (daugiausia liucerną) ir apsauginių kaukių, gaminamų iš padėvėtų rūbų, kūrimą.

"Ponas J.Hunke buvo puikiai įvaldęs kompanijos "Apple inc." įkūrėjo Steveno Paulo Jobso (1955–2011) kalbėsenos stilių ir mokėdavo apsukti galvas didelėms menkai mąstančioms auditorijoms (o komunistai dažniausiai būna būtent tokie). Dabar neprisimenu, ką jis pasakė šiaurės korėjiečiams, tačiau norom ar nenorom, tie fanatiški marksizmo sektantai nusileido ir sutiko mums parodyti ligos židinį."

Anot dr. C.Liuxino, ligos protrūkis kilo vienoje sunkiųjų darbų stovykloje, kurioje būdavo kalinamos ištisos šeimos ar net giminės vien už tai, kad kažkuris jų šeimos narys nenuoširdžiai pagarbino valdantįjį režimą.

Savo dydžiu šios stovyklos primindavo nedidelius miestelius, o juose atsidūrę žmonės žinojo, kad gyvi iš ten veikiausiai nebeišeis.

"Sargybiniai mums pasakojo, jog viskas prasidėjo nuo įkalintų vaikų. Šie rausėsi karvių mėšle, ieškodami kukurūzų grūdelių, kuriuos nuplaudavo, o paskui suvalgydavo. Taip vieną dieną lageryje prasidėjo pandemija – kaliniams ėmė kilti karštis, juos išmušė spalvotos dėmės, o jų gleivės, šlapimas ir išmatos buvo tokios pat įvairiaspalvės."

Anot gydytojo, iš pradžių prižiūrėtojai šaudė į sergančiuosius, tačiau liga ne tik nesitraukė, bet ir perėjo į puolimą – nuo kalinių užsikrėtė prižiūrėtojai, o galų gale epidemija ištrūko iš stovyklos ir išplito visame socializmo rojuje,  pasiekė net paties Didžiojo vado organizmą.

Kad epidemija dar labiau neišplistų, sargybiniai mirštančiuosius suvarė į šachtas, kurias sandariai užmūrijo.

"Apsigobę brezento apsiaustais, o veidus užsidengę kaukėmis, mes įžengėme į patį ligos epicentrą. Stovykloje tvyrojo slegianti atmosfera, tačiau dar labiau viską užgožė stebėtina tuštuma ir, jeigu ne purvyne plūduriuojantis spalvotų išmatų ir kvėpavimo takų gleivių vandenynas, bylojęs apie ligos mastus, mes nė nedvejodami būtume iš ten pasišalinę. Įstabu tai, kad minėta pamazgų jūra, net telkšojusi ten daugelį dienų, nė kiek neišgaravo. Ji atrodė itin gyvybinga, lyg verdanti, o iš jos kylantys pavieniai spalvoti burbulai tarsi pūtėsi patys. Jie kilo į orą, tačiau, susidūrę su pastato siena ar akmeniu, susprogdavo ir ištikšdavo, tada pasigirsdavo grėsmingas šnypštimas", – tvirtino medikas.

"Sargybiniai paklausė, ar norėtume apžiūrėti sirgusiųjų palaikus, tačiau mes atsakėme, jog pakaks ir to, ką matėme. Išvykus iš Šiaurės Korėjos, valdžia svarstė, kur geriausia būtų ištirti naująją medžiagą. Buvo mąstoma apie vieną Sindziango perauklėjimo stovyklą, kurioje būtume galėję išmėginti naujosios medžiagos potencialą su gyvais žmonėmis. Galų gale nuspręsta, jog tyrimams reikia laiko, o ir minėtos stovyklos jau buvo atsidūrusios Vakarų spaudos dėmesio centre, tad pasirinkome nuošalią vietovę Tibeto kalnyne. Atvykę į šį egzotišką mistika dvelkiantį kraštą, kuriame turtingos Vakarų poniutės ieško dvasinio peno, mes įkūrėme savo laboratoriją vienoje nebenaudojamoje, atokiau pastatytoje budistų šventykloje. Nors ir buvau paskirtas  mokslinių tyrinėjimų kuratoriumi, tikroji projekto vadovė buvo nomenklatūros ir slaptosios politinės policijos atstovė Hang Yuiyan (1981). Ji visada būdavo itin šalta ir atvirai nerodydavo savo  jausmų, tačiau dabar jau žinome, kad doros komjaunuolės kaukė slėpė ir ekscentrišką, nematomą pareigūnės pusę."

Paviešinti CŽV dokumentai atskleidžia, kad ponia H.Yuiyan, prisidengdama Eileen Wong slapyvardžiu, Taivane daugelį metų spausdindavo savo kūrybą – sadistinio ir mazochistinio pobūdžio erotinius romanus, kuriuose Kinijos slaptųjų tarnybų pareigūnės latekso rimbu plakdavo jaunų Honkongo protestuotojų pasturgalius arba su iki raudonumo įkaitintomis replėmis plėšdavo organus iš Falun Gong narių kūnų.

Vakarų kritikai gyrė vaizdingą ponios H.Yuiyan kalbą ir gebėjimą sukurti intymumo sklidiną atmosferą bei lygino jos darbus su Marcelio Prousto (1871–1922) ar Jameso Joyce‘o (1882–1941) šedevrais.

"Ir štai tada, vos mums įsikūrus žavingoje Tibeto aplinkoje, ėmė dėtis keisti įvykiai, apie kuriuos dar niekam nepasakojau, mat, juos išpažinus, veikiausiai būtų suabejota ne tik mano moksline kompetencija, bet ir sveiku protu", – teigė medikas.