Iš žiemos miego bunda ir politinis pasaulis. Štai olandai pasirodė esantys ne tokie naivūs kaip britai, ir po pernykščių pergalių vis dar apsvaigusiems populistams drąsiai parodė vidurinį pirštą. Tiesa, šauti pergalės šampaną dar anksti – laukia rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet bus, kaip bus, pakaks gyventi nuolatinės apokalipsės nuotaikomis.

Kad į politiką po trejus metus trukusios žiemos galbūt sugrįžta pavasaris, mums priminė ne tik anksti pražydusios olandiškos tulpės, bet ir iš sezoninio miego pabudę stambūs žinduoliai. Štai praėjusį savaitgalį apie naujo ciklo pradžią mums pranešė dvi (taip, net dvi) pabudusios meškos. Tobuliausiose ir gražiausiose pasakų šalyse, kuriose teka pieno upės, auga šokolado medžiai ir sklendžia medaus debesys, nuvilnijo masiniai protestai ir demonstracijos.

Kas galėjo pagalvoti, jog Baltarusijoje ir Rusijoje, šalyse dvasingumu ir meile paprastam žmogui nusileidžiančiose tik Šiaurės Korėjai bei Kinijai, yra savo egzistencija nepatenkintų asmenų? Kas galėtų būti nelaimingas valstybėse, kuriose valdo šiuolaikiniai mesijai – Batka ir Vovanas Mažasis? Kas galėtų būti nepatenkintas gyvenimu kraštuose, kuriems meilę išreiškė iškiliausi šiuolaikiniai pasaulio intelektualai – Stevenas Seagalas, Gerardas Depardieu, Mickey Rourke ir Fredas Durstas (toks nevykėlis dainininkas iš seniai nugaišusios grupės "Limp Bizkit)"?

Juk Tėtušis (Batka) pats dalyvauja kolūkiuose užauginto rudeninio derliaus vertinimuose, o VVP netgi kažkam vandens kolonėlę yra asmeniškai sutaisęs. Ir abi valstybės tokios dvasingos, juk čia gyveno ir kūrė patys dvasingiausi menininkai iš dvasingiausiųjų žmonijos atstovų – Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus, Vladimiras Leninas, Ala Pugačiova, Nikita Michalkovas ir Olegas Gazmanovas. Kas galėtų nekęsti tokių dangaus karalysčių? Gal masonai ir NATO su George‘u Sorosu priešakyje bandė suorganizuoti Maidanui analogiškus perversmus ir atvesti Amerikos statytinius į valdžią?

Ne, mielieji, viskas gerokai paprasčiau, štai Baltarusijoje visiems nedvasingiems asmenims buvo sukurtas vadinamasis veltėdystės mokestis, savo suma prilygstantis didžiajai daliai vidutinės tenykštės algos, o Rusijoje maištą pakurstė Aleksejaus Navalno išplatintas tiriamosios žurnalistikos filmas, demaskuojantis Dmitrijaus Medvedevo turtus.

Protestų mastai ir žmonių entuziazmas tikrai šildo širdį. Pripažinkite, kas gali būti malonesnio "Zapad 2017" pratybų išvakarėse, tuo pat metu minint ir Spalio revoliucijos šimtąsias metines?

Ir vis dėlto džiaugtis būtų gerokai per anksti. Baltarusijos padėtis panaši į susiklosčiusiąją Šiaurės Korėjoje bei Kuboje.

Žlugus daugybę metų vyravusiems autoritariniams režimams, atsivertų naujos galimybės, tačiau lauktų ir ilgas permainų kelias. Net kelios kartos turėtų ilgai ir sunkiai dirbti, kovoti su pagundomis bei nestokoti naivaus optimizmo ir idealizmo, norėdamos iš asocialių valstybių tapti normaliomis šalimis. Tai panašu į ilgamečio alkoholiko, narkomano ir šiaip plevėsos radikalų sprendimą pradėti gyvenimą be žalingų įpročių.

Tokioje pozicijoje buvome mes ir daugelis kitų Rytų bloko valstybių, griuvus Berlyno sienai. Tokioje situacijoje atsidūrė Ukraina 2014 m., kuri, skirtingai nei daugelis jos likimo sesių, buvo grįžusi prie ankstesnio gyvenimo būdo Viktoro Janukovyčiaus valdymo periodu.

O štai situacija Rusijoje yra gerokai keblesnė. Ne paslaptis, kad valdžia yra ją iškėlusios visuomenės atspindys. VVP ir jo reikalai, pradedant opozicijos bei žiniasklaidos persekiojimu ir baigiant karais Čečėnijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje, nėra problemų priežastys. Visa tai, kaip ir karščiavimas arba bėrimas, yra organizme vykstančių pavojingų procesų simptomai.

Problema ta, kad Rusija ir nemaža dalis jos žmonių iš esmės nepripažįsta Europos ir JAV deklaruojamų vertybių – demokratijos, pilietinės visuomenės, privačios nuosavybės, įstatymų viršenybės, individualumo ir t. t. Per pastaruosius kelis šimtmečius Rusija turėjo net tris išskirtines progas pasukti demokratinės raidos keliu.

Prancūzijos karvedys Napoleonas Bonaparte‘as (1769–1821) savo karus pradėjo dėl vienos priežasties – jis siekė platinti 1789 m. revoliucijos idealus, kurie buvo teisiškai įgyvendinti "Prancūzijos civilinio kodekso" pavidalu. Šiame kodekse akcentuojamos vienodos visų piliečių teisės ir jų lygybė prieš įstatymą, asmens laisvė ir luomų naikinimas, verslo laisvė, teisė į nuosavybę, skyrimas į valstybines pareigas dėl asmeninių nuopelnų (o ne dėl kilmės) ir t. t. Tai buvo įvedama visose šalyse, kurias buvo užkariavusi Prancūzija.

Nepaisant Napoleono pralaimėjimo, būtent šis kodeksas Vakarų Europoje pasėjo demokratijos sėklą. Deja, visas šis procesas sustojo Rusijoje, o Napoleono armijos sumušimas, kurį iš esmės reikėtų traktuoti kaip demokratijos sklaidos tragediją, per porą šimtmečių į rusų sąmonę įaugo kaip didis ir visai žmonijai svarbus pasiekimas.

1825 m. gruodį Rusija turėjo antrą progą išjudėti iš mirties taško, vadinamąjį Dekabristų sukilimą, o 1917 vasarį – trečiąją (Laikinąją vyriausybę). Abu pastarieji šansai taip pat žlugo, o tai ne tik neatnešė Rusijos liaudžiai taip trokštamos gerovės, bet ir sukėlė milžiniškų problemų aplinkinėms valstybėms, jų padarinius jaučiame iki šiol.

Tai panašu ne į žalingą gyvenimo būdą, o į genetinių priežasčių sukeltą, karta iš kartos perduodamą patologiją. Ar Rusijos visuomenė turi šansų bent iš dalies pasveikti? Kas galėtų paneigti, jog Rusijos Maidano atveju, nuvertus VVP, po kelerių metų neateitų naujas panašus niekšas?

Kad ir kaip ten būtų, visos Rusijos kaimynės (ir ne tik) privalo pademonstruoti brandą, toleranciją bei solidarumą su protestuotojais ir teikti jiems visokeriopą pagalbą. Mat liga, su kuria kovoja ukrainiečiai ir Rusijos opozicija, nepripažįsta tautybės, ji veša ir pas mus, gyvena šalia mūsų ir laukia savo progos išplisti, o tam užkirsti kelią galima tik iš anksto pasiskiepijus ir paskiepijus kitus.