Šių metų Didžioji Velykų savaitė kaip niekados sunki ir kupina sukrėtimų bei iššūkių. Skaudžiausias jų – metro ir oro uosto sprogdinimai Europos Sąjungos širdyje. Jie nusinešė daugiau nei trisdešimties žmonių gyvybes.

Tai ne tik verčia diskutuoti klausimais, kaip šitai paveiks ES ir JAV politinį gyvenimą bei santykius su Rusija, bet ir skatina giliau pažvelgti į terorizmą, kaip reiškinį.

Visų pirma, kas yra terorizmas? Tai viešas smurto aktas su tikslu paveikti valdžios politinius sprendimus.

Svarbiausias šiame sakinyje yra žodis "viešas". Kiekvienai teroristinei organizacijai yra aktualu, kad visuomenė ir politikai žinotų, kas tai padarė ir kodėl. Būtent tuo teroristinės organizacijos skiriasi nuo grynųjų kriminalinių organizacijų, kurioms yra svarbiausia slaptumas, mat mafijos ar kartelių siekis – nelegalūs pinigai, t. y. šių organizacijų nariams svarbu išlikti nežinomiems (Al Capone – išimtis).

Nors terorizmas po Rugsėjo 11-osios buvo vadintas XXI a. maru, o labiausiai madinga buvo ir tebėra dėl "Al Qaeda" veiklos kaltinti CŽV ir G.W.Bushą Jaunesnįjį (mat JAV Afganistano karo su SSRS metu rėmė modžahedus), pats viešo politinio smurto aktas toli gražu neatsirado 2001 m. rudenį. Terorizmas siekia dar Romos imperijos laikus ir gimė būtent Artimuosiuose Rytuose.

Viena pirmųjų teroristinių organizacijų buvo semitų draugija, kovojanti už Judėjos nepriklausomybę. Pasišventę vyrai viešose vietose peiliais žudydavo Romos imperijai palankius asmenis, todėl juos imta vadinti sikarijais (išvertus iš lotynų kalbos reikštų žmogų-peilį arba durklu ginkluotą vyrą).

Beje, su sikarijais siejama ir viena įkvepianti istorija. Daugybė tokių maištininkų su savo šeimomis buvo užspausti Mosados tvirtovėje. Žydai neturėjo kur bėgti ir buvo tik laiko klausimas, kada juos pribaigs romėnai.

Pasak legendos, vienas iš jų sušuko: "Verčiau mirsime nei vergausime". Ir tada buvo vieningai nuspręsta įvykdyti kolektyvinę savižudybę. Kelios moterys su vaikais viduje, nepritarę šiai idėjai, pasislėpė, jų pasakojimą vėliau ir užfiksavo Juozapas Flavijus.

Islamiškojo terorizmo pradžia siejama su viduramžiais egzistavusia šiitų ismalaitų sekta, kuriai vadovavo pusiau mitologinė persona Hassanas al Sabbahas. Šis asmuo, pravardžiuotas Kalnų seniu, Alamuto tvirtovėje sukūrė unikalų planą, kaip ištreniruoti fanatiškus, bebaimius ir lojalius žudikus, kurie prasiskverbtų iki geriausiai saugomo taikinio ir jį likviduotų.

Tokiu būdu būtų ne tik pašalintas politiškai neįtinkantis asmuo, bet ir paskleista vieša žinia, jog Kalnų senio žudikai gali pričiupti bet ką.

Viso to Hassanas pasiekė paprastai, jis leisdavo jaunuoliams mėgautis merginų meile ir hašišo svajomis, taip parodydamas, kas jų laukia už drąsą ir pasiaukojimą aname pasaulyje. Visa tai aprašyta satyriniame slovėnų rašytojo Vladimiro Bartolo romane "Alamutas" (1938 m.).

Moderniojo terorizmo, kuris grasina ir mums, pradžią galima sieti su XX a. 8-ojo dešimtmečio organizacijomis. Nors yra įprasta dėl visko kaltinti JAV organizacijų veiklą Afganistane, reikia atkreipti dėmesį į SSRS bei kairiųjų ideologijų indėlį terorizmo vystymuisi.

Viešojo politinio smurto, kurio schemos naudojamos ISIS ir kitų organizacijų, tobulinimas prasidėjo ne nuo siekio patekti pas Alachą, o nuo svajonių pastatyti šviesųjį socialistinį rytojų.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje Europą kankino ir smurtą joje skleidė net dvi kairiosios teroristinės organizacijos ir vienas individualus asmuo. Vakarų Vokietijoje ne be sovietų tarnybų ir Stasi įsikišimo veikė vadinamoji Baader-Meinhof gauja arba kitaip – RAF.

Siekdami laimėti klasių kovą, kairiųjų pažiūrų studentai, vadovaujami Andreaso Baaderio ir Ulrike‘s Meinhofo, rengė viešus sprogdinimus, žudė, grobė, plėšė bankus, kol galų gale jų vadai buvo suimti ir teisiami.

Italijoje siautė Raudonosios brigados, kurios pagrobė ir nužudė krikščionių-demokratų lyderį Aldo Moro‘ą.

Na, ir pats įdomiausias asmuo, individualiai veikusi persona Iljičius Ramiresas Sančesas, dar žinomas Karloso Šakalo pravarde. Šis asmuo, vedamas komunistinių idėjų, ėmė remti palestiniečių teroristines organizacijas, rengė smurto aktus įvairiose Europos šalyse, žudė žmones, 1975 m. paėmė įkaitais OPEC narius, netgi rengė išpuolius prieš "Laisvąjį Europos radiją".

Dar žinoma, jog jis buvo susijęs su "Juodojo rugsėjo" organizacija (palestiniečių grupuotė, surengusi 1972 m. teroro išpuolį Miuncheno olimpinių žaidynių metu).

Po Berlyno sienos griūties atverti archyvai įrodė Karloso ryšius su Stasi. Taip pat žinoma, kad Karloso kuratorius palestiniečių lyderis Wadie Haddadas (1927–1978 m.) buvo KGB agentas slapyvardžiu Nacionalistas. Šie aštuntojo dešimtmečio veikėjai yra svarbūs tuo, jog pritaikė modernias priemones viešojo politinio smurto aktams ir perkėlė terorą į naują, gerokai efektyvesnį ir didesnę žalą civiliams teikiantį lygmenį nei buvo sikarijų ar Kalnų senio laikais.

Islamo fundamentalistai – talibanas, ISIS ir kiti tėra paprasčiausi Karloso Šakalo, Baader ir Meinhofo bei Raudonųjų brigadų pasekėjai ir mėgdžiotojai, tokie patys yra ir nacionalistinės Europos grupuotės (pvz., IRA iš Airijos ir ETA iš Baskų regiono).

Taip pat šių asmenų kairiosios pažiūros ir ryšiai su sovietų slaptosiomis tarnybomis puikiai parodo, kaip SSRS buvo linkusi išnaudoti bei puoselėti terorizmą Senajame žemyne, siekiant NATO bei ES susiskaldymo ir sąmyšio Vakarų sienos pusėje.

Lygiai tas pats yra ir dabar. Rusija viešai skelbė, kad jos intervencijos į Siriją tikslas yra terorizmo naikinimas, tačiau praktika parodė, jog Rusijos bombardavimai visų pirma buvo skirti nuosaikiai opozicijai ir civiliams gyventojams, kurie skatinami bėgti į Europą ir taip didinti prieglobsčio prašančiųjų krizę. ISIS liko ne tik beveik nepaliesta, bet ir toliau rengia išpuolius.

"Islamo valstybės" ir Rusijos interesai ne tik sutampa, "Tarptautinės krizių grupės" analitikų paviešinti duomenys atskleidė, jog prieš Sočio olimpiadą FSB padėjo išvykti iš Rusijos į Turkiją daugybei ekstremistų, kurie prisijungė prie "Islamo valstybės".