Revoliucija išlįs iš kosmetinės?

"Jei vyksti dirbti kurti į Vakarus, jau iš karto žinai, ką ten rasi. Viskas išpromoutinta iki smulkmenų. Kai vyksti į Rytus, tu nežinai, ko laukti. Gali tikėtis nuotykio. Jaudinančio." Tokia buvo kone pirmoji susitikime su publika dalyvavusio choreografo Hygino Delimato, Kauno šokio teatre "Aura" sukūrusio premjerinį spektaklį "Balta balto", mintis.

Man ji patiko. Netrukus pradėjo patikti ir choreografas. Galiausiai pradėjau nekantrauti pamatyti premjerą. Kodėl? Todėl, kad patogumo ir sotumo ieškančių jaunų ir pagyvenusių menininkų sutikau apsčiai. Būtent jų kūryba manęs a priori nebedomina. Vis dar tikiu mokykliniame amžiuje įstrigusia fraze, kad sotus meno nekuria. Žinoma, jei sotumą suprasime plačiau, nei fiziologinio poreikio patenkinimą.

Lenkas choreografas mane suintrigavo. Ne todėl, kad jis simpatiškas, aukštas, atletiško kūno sudėjimo. Dvidešimt metų gyvenu su puslenkiu vyru, tad antrą kartą ant to paties grėblio nebelipčiau. Choreografas – neįtikėtinai jaunas, vos 23 metų. Ir nepaisant pas mus taip sureikšminamos "profesinės patirties", kūrėjo jaunystė ir noras mesti pirštinę, mane prikaustė noru stebėti šį reikalą.

Tie patys dėsniai galioja visur. Verslo pasaulyje investuotojai ieško revoliucinių iniciatyvų. Jos dažniausiai užgimsta jaunose galvose. Tas pats Billas Gatesas verslą sukūrė būdamas vos dvidešimties. Jaunystė turi vieną didelį privalumą – žmogus nesuvokia, ar pakankamai įvertina galimas rizikas ir kliūtis, todėl eina kiaurai sieną.

Spektaklio "Balta balto" atspirties taškas – revoliuciniai judėjimai mene. Šiuolaikinis šokis – išskirtinai atviras daugybei interpretacijų, tad aš kukliai išdėstysiu savąją, vertinimus apie deramą kojų patempimą ir choreografinį piešinį palikdama šokio meno žinovams.

Nepretenduodama į galutines išvadas, tiesiog įsileisiu į savo galvą, kurioje po spektaklio užsiveisė visokių minčių. Jau trys dienos po premjeros, o mintys vis dar dauginasi. Tai jau neblogas ženklas. Dažnai nutinka taip, kad grįžęs iš teatro net pamiršti ką nors matęs, ar dar blogiau, negali pamiršti, kad veltui iššvaistei taip pabrangusį XXI amžiaus laiką.

Spektaklis "Balta balto", žadėjęs "parsisiųsti maišto dvasią iš praeities per šokį", išlindo už meno revoliucijų paraščių ir nunešė į gerokai gilesnius apmąstymus.

Pasipriešinimas nusistovėjusioms tendencijoms, kurį galime stebėti per visą civilizacijos istoriją, šiandien tapo istoriniu reliktu. Ar tebėra įmanoma revoliucija šiandien? Matyt, vargiai.

XXI amžiuje nebeliko romantizmo ir idealizmo dvasios. Suprantama, kas nors sakys: "Apsižvalgykite, kiek daug aplinkui žmonių, kurie nori ką nors pakeisti – savo, kitų, visuomenės gyvenime". Tačiau, sutikite, revoliucija nėra lėtas, nuoseklus, nepertraukiamas, apskaičiuotas, pasvertas, paremtas metodologijomis judėjimas užsibrėžta kryptimi.

Revoliucija turi imti plaktuką ir prikalti 95 tezes ant Vitenbergo katedros durų. Revoliucija – tai pakeisti viską 100 procentų iš karto.

Kas nutiko? Atsiprašau demokratijos šalininkų, bet ar tik ne ji čia bus pakišusi koją. Mus kaip krakmolo kruopeles užpylė liberaliniu vandeniu ir visi sutirpome tame demokratijos kisieliuje.

Esame nuolat mokomi tolerancijos – kitaip mąstančiam, kitaip kuriančiam, geidžiančiam ne priešingos lyties, net ir šaudančiam žurnalistus.

Mes uoliai stengiamės neatsilikti nuo tolerancijos mados. Jei kada nuo nepasitenkinimo ir susuka vidurius, tiesiog iškrauni susikaupusį turinį į nuosavas kelnes. Nes jau suprantame, kad jei prikrausi viešai, būsi nušluostytas įstatymo.

Europos saulėlydžio kontekste, Hamleto dramos tampa nebeįmanomos. Menininkai sprendžia problemas, kaip įtikti publikai ar dalijančioms projektų pinigus institucijoms, samdomi darbuotojai – darbdaviui, žiniasklaida – skaitytojams ir reklamos davėjams. Ir taip toliau.

Įsprausti į pragmatinių poreikių korsetus nebejaučiame, kad mūsų dvasios stuburas tiesiog atrofavosi.

Dauguma mūsų, kas laisvu noru, kas per prievartą, išmokome mylėti taip sutvarkytą realybę, kurioje nėra vietos radikaliems pasikeitimams. O ir kam tos permainos, kurios griauna saugumo jausmo iliuziją. Apie kokią revoliuciją kalbame, ponai?

Atleiskite, suklydau. Revoliucijos vyksta kone kasdien – namų ūkyje, greitpuodžių pasaulyje, mityboje, jūsų kosmetinėje, sekso robotų technologijų pasaulyje. Ir kaip gi aš galėjau pamiršti. Pamaniau, kad gyvename sugverusioje gadynėje. Ieškojau tų, kurie pataisytų ją... Matyt, suklydau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Autorius

Autorius portretas
Spektaklyje yra keletas scenų, kurios tiesiog per ilgos, atsikartojančios, tas tiesa. Bet nereikia pamiršti, kad tai premjera. Paprastai spektakliai „įsivažiuoja“. Aš matau potencijos jam užaugti, tai tikrai. „1863“ - taip pat mano mylimiausias spektaklis, kuriuos mačiau pataraisiais metais. Dėl A. Cholinos. Būtent dėl žanro skirtingumo ir pateikiau šį palyginimą. Žvelkite į palyginimą kontekste. Kalbėjau apie publiką. Tai reiškia, kad galiu lyginti „Aurą“ ir su Merūno koncertu ar su „Domino“ teatru. Juk didžioji dalis publikos renkasi lengvai „virškinamus“ niekalus, kaip sakoma šalia duonos, dar užkanda „žaidimų“. Apie šokį jaučiuosi šį tą suprantanti. Turiu teatrologijos magistro laipsnį, praktikos teatre ir nemažą bagažą kultūrinės patirties... Kritika – ji pasirodys, neabejoju. Tik vakar įvyko premjera Vilniuje, penktadienį – Klaipėdoje. Tiesiog reikia palaukti profesionalų vertinimų. "Profesionalų" - sąlyginai, nes šokio kritikų Lietuvoje neaugina nei viena mokslo institucija..

Nuomonė

Nuomonė portretas
Visgi pasilieku prie savos nuomonės, kad spektaklis vidutinis, ir užzulintas, o „Aura“ savajame repertuare turi daug stipresnių, pvz „1863“ ar „Medėjos“ šokio kūrinių. O lyginti Auros stilistiką su Cholinos teatru, tai reikštų nelabai žinoti apie šokio stilius..., nes tai du skirtingais stiliais dirbantys šokio teatrai ir nelabai lygintini..., negi lygintumėt operetę su opera? Ir tada klausimas kyla - kam tada publikuoti straipsnį, kaip emocijų pliūpsnį, net nelabai žinant apie šokį? Kur toji profesionali meno, šokio kritika pasidėjo? Dar apie revoliucijas, jas (revoliucijas) paminėjau tik dėl to, kad tai jūsų rašyme daug deklaruojama..., o ir „Balta Balto“ spektaklis buvo pristatomas kaip revoliucinis...tik deja, nei revoliucinis, nei meniškai stiprus. Ir neišjudino tas spektaklis manęs, gal labiau nuliūdino, todėl atsirado noras pakomentuoti,nuliūdino, kad profesionalios kritikos, kaip matau nebus, bus liaupsės į vienus vartus, o tai nėra labai naudinga net patiems kūrėjams...

Autorius

Autorius portretas
Matote, kaip ir minėjau, bet kas gali įkvėpti pasisakyti. Tai šaunu. Diskusija yra nuostabus dalykas, kartais atveriantis neįtikėtinų dalykų. Žinoma, jei ji neišvirsta į kovą žūt būt įrodyti savo tiesą. Kalbant apie spektaklį, man jis patiko. Suprantu, kad jis negali konkuruoti kad ir su estetizuotais ir naratyviais A.Cholinos pastatymais. Jie visuomet turės didesnę auditoriją ir tai visiškai suprantama. Šiuolaikinis šokis dažniausiai atsisako naratyvo, pasakojimo, pažodinio iliustravimo. Jį palyginčiau kibirkščiavimu. Ir nežinia kokias emocijas ar mintis jis uždega skirtingų žiūrovų galvose ir mintyse. Tad gal ir nereikėtų ieškoti revoliucijos scenoje, tikrąją to žodžio prasme. Kūrybos tikslas – užvesti žmogaus smegenis ar jausmus. Jau vien tai, kad jūs ir aš, mąstome apie revoliuciją, kaip reiškinį, apie žmogaus pasirinkimus ir apsisprendimus, apie mūsų visuomenę, reiškia, kad „Balta balto“ visgi pasiekė tikslą – išjudino:)
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kokiu laiku gyvensime?
    Kokiu laiku gyvensime?

    Jau žinoma, kad nuo šių metų pavasario Europos Sąjungoje turėtų būti šalinama direktyva kaitalioti žiemos ir vasaros laiką. ...

    12
  • Rūkaliams nereikia daryti jokių nuolaidų
    Rūkaliams nereikia daryti jokių nuolaidų

    Labai džiaugiuosi, kad pagaliau priėmė įstatymą, draudžiantį rūkyti balkonuose. ...

    8
  • Pakeiskite projektą, pone!
    Pakeiskite projektą, pone!

    Labai skaudžiai sureagavau į sausio 14 dieną „Klaipėdoje“ pasirodžiusį Daivos Janauskaitės straipsnį „Prie stoties dygsta naujas statinys“. Galvoju, kad prie senosios geležinkelio stoties bus prilipdytas siaubingas stiklinis sa...

    2
  • Kaip mes tada gyvenome?
    Kaip mes tada gyvenome?

    Sausio 13-oji yra dar viena proga prisiminti sovietmetį. Kaip mes tada gyvenome, šiandien daugeliui net nėra žinoma arba jau pamiršta. ...

    4
  • Nestabdykime Girulių draustinio steigimo
    Nestabdykime Girulių draustinio steigimo

    Norėtume viešai kreiptis į Klaipėdos merą ir miesto tarybos narius. Pastaruosius pusę metų klaipėdiečiai, gamtos mylėtojai ir neabejinga Lietuva susivieniję kartu kovojome, kad keliolikos kartų užaugintas Girulių miškas būtų apsaug...

    3
  • Kaip prieiti prie vandens?
    Kaip prieiti prie vandens?

    Portalo skaitytojas Vytas turi pastabų dėl Dangės skvero rekonstrukcijos – jis sako, kad dėl užkaltų metalo polių nebebus galima nusileisti prie vandens, o tai gali pareikalauti ir žmonių gyvybių, nes nelaimės atveju nebus įmanoma užlip...

    2
  • Kapinėse baisiau nei Sibire?
    Kapinėse baisiau nei Sibire?

    Atėjo laikas pakalbėti apie tvarką Lėbartų kapinėse. ...

    11
  • Pribaigs ne liga, o valdžia
    Pribaigs ne liga, o valdžia

    Mūsų dabartinė valdžia yra labai greita vis ką nors uždrausti. Nepamenu, kad jos atstovai būtų ką nors leidę. ...

    21
  • Klausimas: iš kur milijonai?
    Klausimas: iš kur milijonai?

    Nustebino Vakaruose ir Lietuvoje pasirodę straipsniai apie ilgametę televizijos sveikatos laidų vedėją Jeleną Vasiljevną Malyševą. Keista, jog, pasirėmus "The Daily Beast" publikacija, aiškinama, kad ši moteris televizij...

    7
  • Užburtas rinkimų ratas
    Užburtas rinkimų ratas

    Ne kartą ir ne vienas pretendentas į Seimą savo prieš rinkimus dalytuose pažaduose yra išsakę ryžtą keisti arba tobulinti rinkimų sistemą šalyje. ...

Daugiau straipsnių