Tikiu, kad žmonės mūsų gyvenime atsiranda ne veltui ir visai nesvarbu, kiek ilgai jame užsibūna. Jie perduoda žinią, patirtį ar padeda suvokti tam tikrus dalykus.

Kartą sutikau vyrą. Paslaptingą vyrą, kuriame susikirto praeitis ir ateitis. Praeitis – man brangaus asmens, o ateitis kito pažįstamo žmogaus. Gal mano žodžiai skamba painiai ar nesuprantamai, bet būkite kantrūs.

Saulėtą sekmadienio pavakarę ėjau namo iš susitikimo ir mane užkalbino dviratininkas. Buvau apipilta nuostabiausiais komplimentais. Jis į mane žvelgė kaip į gražią merginą, kurią siekia sužavėti, o aš jo akyse mačiau savo tėvo atspindį. Tai mane ir patraukė, todėl nusprendžiau susitikti dar kartą. Tas susitikimas atvėrė man akis, kaip gyvenimas lengvai duoda dovanas ir taip pat negailestingai jas atima.

Dar kartą mums susitikus, aš jo paprašiau papasakoti savo istoriją, o jis atsikvėpė iš pačių sielos gelmių ir atsakė, kad pasakoti yra labai daug ką. Kalbėjo gan nerišliai, su ilgomis pauzėmis.  „Gyvenime padariau daug klaidų, o blogiausia, kad jas kartoju. Man jau 34-eri, o aš vis dar nežinau, ko gyvenimas nori iš manęs“, – pradėjo naujas pažįstamas.

Viso pokalbio metu jis susimastęs žvelgė į tolį, tarsi ten matytų išnyrančius praeities vaizdus. „Nuo paauglystės buvau nenustygstantis vietoje, nuolat sugalvodavau, kaip prasimanyti pinigų. Bet kartą papuoliau ir sėdau. Aštuoniolikos išėjau į laisvę, išvykau į Angliją. Ten pradėjau dirbti ir įkūriau keletą įmonių. Pinigų tikrai netrūko, švaisčiau juos į kairę ir į dešinę“, – pasakodamas to nesureikšmino vyras, o balse jautėsi tų dienų ilgesys

"Vakar gėriau... Kalbėjausi su dukra. Buvo mano gimtadienis, ji verkė, nes padarė man karūną ir prašė, kad atvažiuočiau. Dėl praeities nuodėmių vaiko motina neleidžia man jos matyti. Kai išgirdau verkiančią dukrytę, man pasidarė negera širdyje, todėl norėjau pabėgti ir nusipirkau butelį“, – buvo atviras mano naujasis bičiulis.

Savo dukrą jis vadina princese. Kai paklausiau, kiek jai metų, jis įvardijo metus, mėnesius ir net dienas.

„Mudu sieja labai artimas ryšys, tai ji yra priežastis, dėl ko aš vis dar kovoju su demonais savo galvoje. Svetur turėjau viską: šeimą, aprūpintą gyvenimą, begales draugų. Nesugebėjau to įvertinti. Susirgau depresija ir paguodos pradėjau ieškoti alkoholyje bei lošime. Žmona nebegalėjo taikstytis su tokiu gyvenimu, todėl pasiėmė dukrytę ir grįžo į Lietuvą. Tuomet pasidarė dar blogiau, – praeitį prisiminė vyras. – Gyvenimas neteko prasmės ir į viską man buvo nusispjauti. Iššvaisčiau visą savo turtą, netekau draugų, likau vienas kaip pirštas. Vis bandau bėgti nuo savęs. O pasidavus vienatvės jausmui, mano draugu tampa butelis. Taip nuolatos – kovoju su savo demonais, bet žinau viena, kol nesusitvarkysiu su savimi, tol griausiu aplinkinių žmonių gyvenimus.“

O dėl žmogaus iš praeities, mano tėtis pralaimėjo šią kovą. Kalbant apie asmenį iš ateities, matau tą patį turtų ir besaikių malonumų vaikymąsi bei neišvengiamą kritimą stačia galva į bedugnę.

Ar papasakoto žmogaus istorijoje viršų ėmė demonai, o gal angelai, aš nežinau. Galiu atsakyti tik į vieną klausimą – gyvenimas nieko iš mūsų nenori, tai mes per daug norime iš jo.