Kada pajuoka yra būtina

Tai tikras marazmas, kurį drąsiai galima statyti į vieną vietą šalia posakių „ne už tokią Lietuvą kovojome“ ir „prie ruso buvo geriau“.

Pradėti reikia nuo to, kad žmonės sąmoningai ar dėl menko intelekto į žodį „patyčios“ suplaka du visiškai skirtingus dalykus.

Pirmiausia šis žodis siejamas su vieno individo arba grupės individų fiziniais veiksmais bei žodžiais, kuriais siekiama pažeminti ar įskaudinti kitą asmenį. Pvz., kai paaugliai viešumoje kabinėjasi ir skriaudžia protinės negalios kamuojamą bendraamžį, žmonės tai dažniausiai vadina patyčiomis.

Tai yra tik iš dalies teisinga, mat faktiškai šiuos jaunimo veiksmus galima laikyti ir labai grubiu bei atviru kito individo užpuolimu, jo orumo žeminimu, bandymu sutrikdyti fizinę ar psichinę sveikatą, kitaip tariant, tai yra jau ne patyčios, o nusikaltimas.

Tai, kad vaikai ir paaugliai skriaudžia kitus bendraamžius, rengia jiems vėliau internete demonstruojamas egzekucijas, yra nedovanotina, o policija turėtų griežtai paauklėti tokių smurto orgijų iniciatorius ir parodyti jiems, kad veiksmas šiame gyvenime turi atoveiksmį. Eiliniai prašalaičiai, atsitiktinai tapę tokių egzekucijų liudininkais, taip pat neturėtų likti abejingi ir stoti aukos pusėn.

Vis dėlto dalis žmonių, ypač užsiimančių aktyvia politine veikla, su terminu „patyčios“ sieja dar vieną visuomeninį reiškinį – žurnalistų, literatų ir kitų kultūros atstovų bandymą humoro forma išreikšti politinę kritiką.

Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad politinės satyros ir kitų šmaikščių, tiek švelnaus, tiek aštraus, tiek juodojo humoro, kūrinių negalima laikyti patyčiomis vien todėl, kad politikas, ypač esantis valdžioje, visada faktiškai yra stipresniojo pozicijoje, o patyčios žalingos tik tada, kai pranašesnis asmuo žemina silpnesnįjį.

Antra, satyra ir kiti humoro žanrai, pašiepiantys politikus, jų kalbas, sprendimus ir žodžius yra būtini, norint palaikyti demokratinę valstybės sveikatą. Žmonės turi turėti sąlygas ir galimybes viešai bei atvirai pasišaipyti iš prezidento ar premjero pareigas einančio žmogaus bei kitų politinių veikėjų nusikalbėjimų, veidmainystės, melavimo, absurdiškų ar kvailų sprendimų, korupcijos, nes jeigu viso to nebus, politikai ilgainiui atitrūks nuo realybės ir ims apie save galvoti vien gerai.

Buvimas valdžioje – it stiprus narkotikas, kuris užtemdo protą kartais net ir patiems šviesiausiems asmenims, ir šie neretai užmiršta, kad juos išrinko žmonės, kurių suneštais pinigais yra apmokama valstybės tarnybą einančio politiko ar funkcionieriaus alga.

Trumpai tariant, valdžią įgiję politikai neretai užmiršta atėję tarnauti, o ne karaliauti ir jiems ima atrodyti, kad jų karaliavimas truks nors ir tūkstantį metų. Dėl to politika bei valstybės valdymo aparatas yra vienos pačių geriausių dirvų humoro kūriniams. Pvz., pasakymas, kad „Rusijoje vyksta rinkimai“ jau savaime skamba kaip tikras pokštas, mat net ir dvylikos metų vaikui, labai paviršutiniškai suvokiančiam politiką, yra aišku, kad laimėtojas bet kuriuose Rusijos rinkimuose yra „nuleistas iš aukščiau“, o į juos ateinantys žmonės paprasčiausiai dalyvauja savotiškame religines apeigas primenančiame spektaklyje.

Demokratinėse valstybėse gero humoristo pareiga yra priminti politikui, kas čia tikrasis bosas, todėl galima teigti, kad tokios laidos, kaip „Radijo šou“ ar „Dviračio šou“ demokratijose vaidina tokį patį svarbų vaidmenį, kaip ir Konstitucinis Teismas. Kitaip tariant, iš politikų ne tik galima, bet ir būtina šaipytis, ypač jeigu jie yra to nusipelnę.

Patys politikai veikiausiai atkirstų, kad „kritika turi būti išreiškiama kultūringai, argumentuotai ir t. t.“, bet čia yra viena bėda. Kultūringos, argumentuotos kritikos nei politikai, nei jų rinkėjai, nei padėjėjai dažniausiai rimtai nesiklauso. Jie į ją neretai numoja ranka, kaip į oponentų ar varžovų „užsakytą propagandą“, todėl dažniausiai vieninteliu būdu išreikšti kritiką ar nepritarimą lieka satyra, kuri anaiptol nėra patyčios.

Pvz., dabartinis JAV prezidentas beveik nesiklauso jokios kritikos ir daro ką nori, o į kalbas apie jo ir jo aplinkos žmonių ryšius su Kremliumi bei kritiką, kad jis pernelyg nuolaidžiauja Rusijos diktatoriui, išvis lengvabūdiškai numoja ranka.

Lygiai taip pat jis elgiasi ir visais kitais jį kompromituojančiais klausimais, pvz., dėl ryšių su mirusiu, seksualiniais nusikaltimais kaltintu milijonieriumi Jeffrey’iu Epsteinu, todėl šiuo konkrečiu atveju, norint bent kiek atsverti Donaldo Trumpo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir jo tuštybę, žmonėms jau tenka griebtis net grubių ir vulgarių patyčių.

Neseniai internete teko matyti vaizdus iš piketo, kuriame buvo nešamos pripučiamos į D. Trumpą ir Vladimirą Putiną panašios lėlės. JAV prezidento lėlė buvo atsiklaupusi ant kelių, o Rusijos prezidento lėlė stovėjo šiai iš užpakalio ir sujudinus pagalį, prie kurio buvo pritvirtintos abi lėlės, atlikdavo nepadorų judesį. Šiuo nešvankiu performansu tarsi norėta pasakyti, kad D. Trumpas yra tikra „politinė kalė“, kurią analiniu būdu žagina Rusijos caras.