Filme pasigedo V. Landsbergio

Iš karto buvo matyti, kad filmo kūrėjai nemelavo apie minimalų filmo biudžetą, mat vaizdelis anaiptol nebuvo prabangus – naująjį darbą suniekinti norintis žmogus netgi galėtų jį palyginti su 90-ųjų televizijos reportažais apie Daktarų gaują arba pedofilo E. Čekanavičiaus siautėjimą.

Filmo vaizdai turėtų rėžti "Netflix" ir šiuolaikinių technologijų išlepintas akis, tačiau asmeniškai aš džiaugiausi, kad juostoje nebuvo tų užknisančių dronais filmuotų peizažų, kuriais prifarširuojamas kiekvienas "Netflix" kūrinėlis (sakau tai todėl, kad visokie tapinai garbina ir šlovina "Netflix"), be to, aš, kaip ir bet kuris protingas žmogus, žinau, kad visada reikia žiūrėti ne į fasadą, o į turinį.

O koks yra naujojo filmo turinys? Jis – pritrenkiantis. Tokio plataus akiračio filmo, parodančio Lietuvos 1988–1991 m. padėtį iš geopolitinės perspektyvos, niekas nebuvo sukūręs ne tik Klaipėdoje, bet ir apskritai visoje Lietuvoje. Galima netgi pareikšti, kad iki šiol Lietuvoje apskritai nebuvo kino meno tradicijų ir kad jaunieji klaipėdiečiai yra šios srities pradininkai.

Būsiu atviras, filme man pritrūko mūsų visų mylimo V. Landsbergio – jis parodomas tik kartą viename kadre su dar dviem asmenimis.

Aš tuo ypač džiaugiuosi, mat kadaise, žiūrėdamas per televizorių nevykusią "Sangailės vasarą", buvau praradęs viltį, kad kada nors bus sukurtas lietuviškas filmas, kuriuo galėsiu didžiuotis. Pamirškite "Jausmus", "Velnio nuotaką", E. Vėlyvio kūrybą, visokias "Emilijas iš Laisvės alėjos" ir kitus sostinės ulvydų, jakilaičių ir tapinų "šedevrus" – kino iki šiol Lietuvoje nebuvo.

Labiausiai mane nustebino "Sakmės apie karo laivą" kūrėjų objektyvumas, tačiau tuo nereikėtų stebėtis, juk filmą režisavo A. Dykovienė, kuri jau bene tris dešimtmečius dirba žiniasklaidoje ir kurios reportažus bei dokumentines laidas teko stebėti dar Klaipėdos regioninės televizijos "Balticum TV" eteryje.

Per trisdešimt metų Lietuvoje buvo itin puoselėjama narciziška 1988–1991 m. įvykių interpretacija, kad mes visi neva vieningai stovėjome, patys atsiradę "iš niekur", tarsi patys iš savęs, susikibę už rankučių, dainavome E. Masytės "Laisvę" ir neva tuo ne tik iškovojome nepriklausomybę būdami vieningi, bet ir sugriovėme Sovietų Sąjungą be niekieno pagalbos.

Filmas mums priminė, kad Lietuva ir Klaipėda tuo metu buvo tik menkutė visą pasaulį krėtusių įvykių bei procesų dalis ir kad pati situacija tiek visoje planetoje, tiek Lietuvoje bei Klaipėdoje buvo nepalyginti sudėtingesnė, nei norėtųsi praeities dienų išsiilgusiems superpatriotams.

Filme apklausiami bene visų Klaipėdos socialinių grupių – valdininkų ir politikų, liberalų ir dešiniųjų radikalų, prisitaikėlių ir nonkonformistų, rusų ir lietuvių atstovai – visi kalba tarsi apie tą patį, tačiau iš skirtingų varpinių ir taip leidžia naujai pažvelgti į praeities metus.

Asmeniškai man trūko filme minimų "jedinstvininkų". Visokių ivanovų, burokevičių ir subotinų tipažo atstovai būtų dar labiau paįvairinę filmą ir pavertę jį dar objektyvesniu, tačiau suprantama, kad šiuos žmones reikia surasti, įkalbinti papasakoti savo praeitį priešais kamerą, o, be to, atsižvelgiant į dabartinę situaciją Ukrainoje, vargu ar "radikalai-jedinstvininkai" būtų pasakę ką nors daugiau nei filme rusiškai kalbėjusios ponios.

Taip pat būsiu atviras, filme man pritrūko mūsų visų mylimo V. Landsbergio – jis parodomas tik kartą viename kadre su dar dviem asmenimis (tai buvo, berods, amžinatilsį A. Patackas su nevienareikšmiškos reputacijos A. Butkevičiumi) bei dar kartą paminimas.

Taip pat, mano nuomone, reikėjo apklausti G. Vagnorių, A. Šimėną, Č. Juršėną, A. Sakalą (kol buvo gyvas), T. Venclovą, K. D. Prunskienę, A. Juozaitį, gal net – R. Karbauskį, nors, žinoma, jie niekuo nesusiję su Klaipėda ir vargu būtų ką nors pasakę naujo, bet šios politikos žvaigždės būtų papuošusios filmą.

Trumpai tariant, man pritrūko žvaigždžių, tačiau ko nepritrūko – tai E. Masytės dainos, mat filme muzika, nors man ir nežinoma, tačiau tokia pat pritrenkianti, kaip ir pats filmo pasakojimas.