Apie „juos“ ir „mus“

Tokia tada buvo komunalinė komunikacija. Net ir šiukšlės anuomet buvo švaresnės – mažiau plastikinių pakuočių, daugiau paprasčiausių virtuvės atliekų.

Dar šiurpą vaikystėje kėlė BIX kūrinio "Pressure", "The Cranberries" dainos "Zombie" ir Bjork vaizdo klipai, kisielius ir zrazai su kiaušiniais.

Tik visa tai, palyginti, buvo smulkmena. Net priešingai. Vaikiški prisilietimai prie kitokios muzikos leido suprasti, kad tai, ko nepažįstu ir nesuprantu, turėtų skatinti ne kritikuoti, o pažvelgti iš arčiau, o gastronominiai atradimai parodė, jog gyvenime kartais teks susidurti su blogiu. Prigimtiniu.

Ir nors buvau vos 5 ar 6 metų, kai bijodavau karo, o jo bijodavau dažnai, jausdavau, kad pavojus gresia ne tik man, mano tėvams ar sesei, bet ir tuomet dar tik iš vaikiškos pasąmonės išplaukusioms abstrakcijoms – šaliai, tėvynei. Nes žinojau, kad yra "jie" ir yra "mes".

"Mes" gi ir atrodė vienas didelis "mes" tiesiogine to žodžio prasme. Apie lietuvių tautą man bylojo televizorius. Baltijos kelio vaizdų nuotrupos, Sausio 13-osios nakties įvykiai, himnas, giedamas pasirašius Lietuvos nepriklausomybės aktą, – ir visur susikibę už rankų, dainuojantys, petys į petį, minioje. Kaip taškas ar vienetas, kurie nedalomi.

Anais laikais išskaidyti ir sakyti – štai, pilietis toks ir anoks, o čia gi kitas – mano akimis, nebuvo įmanoma. Tiesiog Lietuva, lietuviai, mes.

O dar buvo kaimynė Maša, kuri nešnekėjo lietuviškai, o aš – rusiškai, bet mes susikalbėdavome, buvo laida "Stebuklų laukas" ir jos vedėjas Leonidas Jakubovičius, buvo "Piko valanda" su Vladislavu Listjevu, kurį 1995 m. nušovė, buvo ir Vladimiro Vysockio dainų fragmentai, tačiau tai – tie kiti "jie".

Tie tikrieji "jie", pasirodo, slėpėsi visai šalia. Pas močiutę mėgdavau vartyti tuos didelius nespalvotų fotografijų albumus. Ieškodavau artimų žmonių, bandydavau juos atpažinti dar esant jaunus, klausinėdavau, kas čia ir kur čia.

Kiek bežiūrėdavau, viena nuotrauka man visada atrodė liūdna ir žaizdota. Joje – du močiutės broliai. Pavargę, sulysę, plikomis galvomis.

Išbuožino juos, jų tėvą ir motiną. Kitiems vaikams pavyko Sibiro išvengti. Į Lietuvą grįžo tik broliai ir motina, tėvą įgrūdo į kalėjimą, iš kurio jau nebeišėjo.

Kai močiutė pasakodavo apie ištremtą šeimą, žvilgsnis pasikeisdavo – nukrypdavo į tolį, tapdavo itin skaidrus ir skausmingas.

Tada dar gerai nesupratau žodžių "Sibiras", "tremtis", "sovietų valdžia", "okupacija" prasmės, bet suvokiau didelę grėsmę ir pavojų.

Kažkur antrame tos fotografijos plane, už brolių, ir slėpėsi "jie".

Ar dabar dar yra "jie" ir "mes"? Taip. Ar vis dar baisu? Taip. Tik lėktuvai nebekelia nerimo.