- Monika Mašanauskaitė, Atlikėja, pianistė, „Kaunas Piano Fest“ įkūrėja ir meno vadovė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Pirmuosius savo muzikinius žingsnius žengiau J.Gruodžio gatvėje, Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Puikiai atsimenu, kaip manęs atvažiuodavo pasiimti mama, kaip eidavome pietauti į kavinukę Nemuno gatvėje, kuri dirba dar ir šiandien. Visada džiaugiuosi matydama tokias kavinukes, kaip ši ar "Spurginė", vis dar dirbančias. Jos mena istoriją, o tai man sukelia sentimentų.
Nuo penktos klasės, įstojusi į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, tapau naujaliuke. Čia praleidau didžiają dalį savo paauglystės ir daug vakarų prie fortepijono. Simboliška, kad mūsų festivalio "Kaunas Piano Fest" paskaitos, koncertai ir seminarai vyksta šioje mokykloje. Tai tarsi grįžimas namo.
Viena didžiausių vertybių, kurią turiu, – sukaupta patirtis keliaujant, studijuojant ir gyvenant skirtingose pasaulio šalyse. Man tik 23-eji, o jau teko pagyventi Ispanijoje, Škotijoje, netrukus išvyksiu į Austriją studijuoti pagal mainų programą "Erasmus". Žinoma, persikraustyti iš Kauno į Vilnių ir palikti jaukius tėvų namus tam, kad galėčiau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), taip pat buvo mažytis iššūkis.
Studijos Vilniuje buvo tarpinė stotelė tarp Kauno ir išvykimo į Ispaniją. Studijuodama LMTA grojau dar daugiau negu mokykloje. Tuo metu atrodė, kad gyvenime daugiau niekas neegzistuoja – tik fortepijonas, todėl išvykimas į Ispaniją man buvo kaip gaivus oro gurkšnis. Pamačiau, kad žmonės šiek tiek laisviau žvelgia į gyvenimą. Nežinau, gal tai saulės ir vitamino D įtaka?
Nekvailinkime savęs, kad negatyvumas yra lygus realybei. Tai yra pasiteisinimas, kuris nepateisina. Iš tiesų, jeigu susimąstysime, tai yra niekas kitas, tik išsisukinėjimas. Diana Stuart.
Pirmus tris mėnesius Barselonoje mane priėmė gyventi turkų pora. Puikiai pamenu pirmąjį susitikimą, kai nešina lagaminu įžengiau į visai nepažįstamų žmonių namus viename gražiausių Barselonoje Grasijos rajone. Per tą trumpą laiką tapome gerais draugais. Dar ir šiandien su jais palaikau ryšius. Vėliau persikrausčiau gyventi tik 20 min. nuo jūros, tačiau nemanykite, kad prie jos eidavau kiekvieną dieną. Anaiptol: kai nusprendi gyventi, o ne tik turistauti kitoje šalyje, kaipmat įsisuki į darbingą rutiną. Atvykusi į Ispaniją per kelias dienas įsitikinau, kad be ispanų kalbos neišsiversiu, todėl skubiai pradėjau ją mokytis. Kalbos – tai dar vienas turtas, kurį branginu iš gyvenimo skirtingose šalyse.
Skirtingos šalys, skirtingi žmonės, skirtingos tradicijos, skirtinga patirtis. Tiesa? Galbūt... Mano gera draugė (talentingoji, tikiu, būsima rašytoja) šiuo metu gyvena ir mokosi Japonijoje. Kas kelis mėnesius ji publikuoja trumpus straipsnelius, kuriuose rašo apie savo išgyvenimus svetimoje šalyje. "Dangus vis tiek tas pats" – taip vadinasi jos straipsnelių tema. Nesvarbu, kur gyvename: gimtinėje ar svetimoje šalyje, laimė, nelaimė, problemos, išgyvenimai ir iššūkiai keliauja kartu su mumis. Kad ir kur gyventume, dedame pastangas užmegzti ryšius su pasaulio žmonėmis, prisiimame atsakomybę už pasirinktus sprendimus ir nuoširdžiai bei nuosekliai dirbame, kad susikurtume gyvenimą, apie kurį svajojame.
Kai mąstau apie savo muzikines klajones, suprantu, kad pradėjau keliauti po pasaulį jau nuo septynerių (su Johannu Sebastianu Bachu – į Vokietiją, Ferenzu Lisztu – Vengriją, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu – į Druskininkus, Sergejumi Prokofijevu – į Rusiją, Wolfgangu Amadeus Mozartu – į Austriją, Albertu Ginastera – į Argentiną). Ši privilegija – nuo pat mažens susipažinti su didžiais menininkais – leido suprasti, kad per amžių amžius jie visi sprendė panašias problemas, kaip ir mes sprendžiame šiandien. Kaip ir jie, ieškome prasmės, kovojame dėl teisybės, stengiamės palikti kažką vertingo šiam pasaulyje, ieškome sielos ramybės ir humoro praskaidrinti gyvenimą sunkiomis akimirkomis.
Ši privilegija – nuo pat mažens susipažinti su didžiais menininkais, leido suprasti, kad per amžių amžius jie visi sprendė panašias problemas, kaip ir mes sprendžiame šiandien.
2018-ųjų rugsėjį pradėjau fortepijono atlikimo meno magistro studijas Karališkojoje Škotijos konservatorijoje pas profesorių Normaną Beedie. Jis legendinės, viena geriausių XX a. pedagogių pripažintos pianistės, dirigentės Nadios Boulanger auklėtinis. Tarp jos mokinių – žymūs kompozitoriai: Aaronas Coplandas, Phillipas Glassas, Quincy Jones, Astoras Piazzolla. Gilus šios pedagogės pėdsakas atsispindi ir mano dėstytojo darbe. Kiekviena fortepijono pamoka su juo – tai tarsi filosofijos, psichologijos, muzikos istorijos, fizikos pamokos kartu sudėjus. Savo klasėje jis turi Newtono švytuoklę, kurią naudoja aiškindamas, kaip užgauti fortepijono klavišą, kad jis suskambėtų norimu tembru. Tikiu, kad kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus mums padaro įtaką. Dažnai, to nesuvokdami, pasikeičiame jų dėka. Žmonės, kurie skatina ir padrąsina tapti geriausia savo paties versija yra nusipelnę medalio, o gal ir Nobelio premijos. Mano dėstytojas kaip tik ir yra toks žmogus.
Daug mano amžiaus žmonių, tarp jų – ir aš pati, dažnai išgyvename sielvartą ir nusivylimą dėl to, kad manome, jog nesame lydimi sėkmės ir tobuli. Kiek kartų aplankė mintis: man virš dvidešimties, o aš dar nieko nepasiekęs / usi, nesukūręs / usi ir nesu sėkmės lydimas / a? Kiekvieną dieną po truputį vis geriau suprantu, kad menkavertiškumo jausmas pražudo kūrybiškumą, motyvaciją, pozityvumą ir gyvenimo džiaugsmą. Sakysite, aš romantikė? Bet vis tiek tikiu, kad šiandien gyvename spalvingame pasaulyje, pilname laisvės, atvirų jausmų ir įdomių dalykų, kurių neverta be perstojo temdyti pilkomis, nusivilimo kupinomis nuotaikomis.
Manau, kiekviena stotelė man padėjo tobulėti kaip asmenybei. Kol kas sunku pasakyti, kokią įtaką tai padarė mano atliekamai muzikai, tačiau kiekvienas išgyvenimas, patirtys – tai, kas formuoja tikrą menininką. Tai yra svarbiausia – tapti atlikėja, turinčia daugybę istorijų, kurias galiu papasakoti savo klausytojams.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kas kaltas dėl „Akvasanitos“ darbuotojų mirties?1
Dienraštis rašė apie Kauno apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurioje teisiamas UAB „Akvasanita“ vadovas Svajūnas Jonika dėl dviejų darbuotojų susirgimo profesine liga, kuri nusinešė jaunų vyrų gyvybe...
-
Tarpukario rūmai Parodos kalne: ką saugome ir ko nematome?2
Rugsėjo 18 d. Pasaulio paveldo komiteto sesijoje buvo patvirtinta Kauno modernizmo architektūros paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“. ...
-
Kiek dar bus ignoruojamos Kačerginės Nemuno žiedo problemos?8
2008 metais iš valstybės lėšų buvo pradėtas vykdyti Druskininkų sporto centro statybos projektas. ...
-
G. Leckė: inovatyvios finansinės paslaugos – patogios, bet kelia ir iššūkių11
Naudodamiesi finansinėmis paslaugomis, žmonės kartais sprendimus priima remdamiesi ne tik racionaliais faktoriais, bet ir spontaniškai, impulsyviai, pagal draugų ar šeimos narių patarimus. Tai normalu, tačiau svarbu žinoti, kada elgiamės ...
-
Chronas ir Chroma V. Paukštelio tapyboje3
Beveik kiekvieną dieną didesniuose ar mažesniuose Lietuvos miestuose atidaroma parodų. Jų būna įvairių: gerų ir visai nereikšmingų, svarbių tik patiems autoriams ar platesnio masto ir konteksto. Tarp šio ekspozicijų srauto nemenką da...
-
Tikrų vertybių ilgesys
Savo įspūdžiais iš parodos, spektaklio ar koncerto, savo nuomone apie interviu herojų ar rašinio temą pasidalijantys žmonės – vertinga auditorija. Menininkams jų atsiliepimai – tai nepadailinta, į profesionalų rėmus neįspr...
-
Matematika ugdo ir kūrybiškumą3
Šiemet jau 34 metus iš eilės paskutinį sausio šeštadienį į KTU atkeliaus 9–12 klasių moksleiviai iš visos Lietuvos pasitikrinti matematikos žinių – čia vyks respublikinis prof. Jono Matulionio jaunųjų ma...
-
Kaip padidinti kultūros ir meno sričių įvairovę Kauno regione?
Lietuvoje veikiančios kultūros ir meno organizacijos yra labai skirtingos, įsikūrusios tiek trijuose didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), tiek regioninėse savivaldybėse (likusi Lietuva). Jose galite domėtis tiek laivininkystės ist...
-
Laisvė atminti Laisvę1
Mūsų atminties laisvė – šiuos žodžius, užrašytus ant transparanto, laikomo seno, ilgaplaukio vyro rankose, pirmiausiai pamato Kipro Mašanausko roko operos „1972“ žiūrovai. Scenoje vėlus vakaras, tačiau ne naktis...
-
Kaunas – krikščioniškos kultūros sostinė6
Šiemet turime daugybę progų didžiuotis ir džiaugtis Kauno miestu – Europos, o sykiu ir Vakarų kultūros sostine, kurioje žmones vienija noras kurti gražesnę dabartį ir ateitį. Hanzos dienos Kaune – vienas gražių tokio kūrybi&sca...