Naujamiestis – tikrasis Vilniaus centras

Vilniaus Naujamiesčio mikrorajoną galima laikyti milžinišku snaudžiančiu sostinės drakonu. Nusprendžiau apie jį parašyti ne tik todėl, kad čia gyvenu, bet ir todėl, kad talpindamas savyje dalį Gedimino prospekto, Neries krantinės, Seimą, Taurakalnį ir daugelį kitų žinomų objektų, šis mikrorajonas neištrinamai yra Vilniaus centras.

Tik ar čia gyvenantieji ir dirbantieji sugeba tuo pasinaudoti? Daugelis vilniečių ir miesto svečių supranta arba jaučia, kas yra Senamiestis, Užupis, Žvėrynas ar Antakalnis. Tačiau miesto centras, kuris kitose pasaulio sostinėse paprastai pasižymi didele pulsacija, nesugeba rasti savo tapatybės.

Įvedę „Naujamiestį“ į lietuviškos Vikipedijos paiešką, rasite tik 28 žodžius. Vienintelis išsamesnis koncentruotas informacijos šaltinis apie Vilniaus Naujamiesčio seniūniją internete yra Vilniaus apskrities kraštotyros internetinė svetainė vilnijosvartai.lt.

Pasak jos: kol nebuvo naujų gatvių, svarbiausia Naujamiesčio arterija buvo dabartinė Naugarduko gatvė. Egzistavusi jau XIX a. pradžioje kaip pašto kelias iš Trakų, nuo 1860 m. archyviniuose dokumentuose vadinama Novogorodskaja gatve, t.y. Naujamiesčio g. [···] 1860 m. nutiesus Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, sparčiai vystėsi Naujamiesčio rajonas.

Taigi, 2010-uosius galime laikyti Naujamiesčio gimimo 150-osiomis metinėmis! Būtų smagu, jeigu šie metai taptų ir snaudžiančio Vilniaus centro atgimimo metais.

Naujamiesčio veidai

Centrinis sostinės mikrorajonas (šiaurinė jo dalis) turi penkis aiškiai išreikštus bruožus:

1. Valstybės tarnautojų, teisininkų ir diplomatų mikrorajonas. Naujamiestyje įsikūrę ir Seimas, ir devynios ministerijos (aplinkos, užsienio reikalų, susisiekimo, žemės ūkio, ūkio ir energetikos, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, teisingumo). Čia veikia svarbiausieji Lietuvos teismai (konstitucinis, aukščiausias, apeliacinis) ir daugybė advokatų kontorų. Iš trisdešimt penkių Lietuvoje veikiančių užsienio šalių ambasadų dvylika yra įsikūrusios Naujamiestyje. Čia įsteigtos ir Europos Komisijos bei Parlamento, ir Jungtinių tautų organizacijos atstovybės. Kiekvienas, pietų metu atsidūręs Gedimino prospekte ir aplinkinėse gatvėse, pasijunta atsidūręs „baltųjų apykaklių“ mikrorajone.
2. Verslo mikrorajonas. Naujamiestyje kuriasi vis daugiau daugiafunkcinių verslo centrų. Ši plėtra nesikoncentruoja vien centre („Viktorijos“ centras, „Vilniaus vartai“), bet vyksta ir Naugarduko bei Švitrigailos gatvėmis ir Savanorių prospektu.
   
3. Kultūros ir pripažintojo meno mikrorajonas. Naujamiestyje įsikūrę ne tik Muzikos ir teatro akademijos rūmai, Operos ir baleto teatras bei Lietuvos radijas ir televizija. Čia taip pat nuo seno gyvena daugelis kultūros ir meno žmonių (pvz., operos atlikėjų name A. Vienuolio gatvėje arba nuosavų namų kvartale tarp V. Kudirkos ir S. Konarskio gatvių bei Vingio parko). Seniūniją galima laikyti kultūros ir pripažintojo meno teritorija. O štai naujai atsiradusi „Fluxus ministerija“ Gedimino prospekto ir Jakšto gatvės sankryžoje neįsipaišo į bendrą centro kontekstą ir labiau tiktų Užupyje arba pietinėje Naujamiesčio dalyje, kur puikiai pritiko loftai.
4. Laisvės ir rezistencijos mikrorajonas. Jeigu Vilniaus senamiestyje buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, išleistas pirmasis „Lietuvos žinių“ numeris ir įvyko daugelis kitų pirmąjį nepriklausomybės atkūrimą menančių įvykių, tai Naujamiestis alsuoja 1990-ųjų dvasia. Čia gausu tuomečių laisvės ir rezistencijos simbolių: Lukiškių aikštė, KGB rūmai, Nepriklausomybės aikštė ir Seimas bei paminklinės barikados prie aplink stovinčių gyvenamųjų namų. Galiausiai, Vytauto Kernagio apdainuotasis „Brodas“.
5. Apsipirkimų ir pramogų mikrorajonas. Nors šiuo metu sunku atrodyti rimtai teigiant, kad Gedimino prospektas ir „Vilniaus vartai“ yra aukštesnės prabos parduotuvių, kavinių ir klubų Meka, vis dėlto ši Vilniaus centro dalis prekybos ir pasilinksminimų sferoje turi ir reputaciją, ir perspektyvą.

Įvaizdžio problematika

Ko gero didžiausias kliuvinys, siekiant sulipdyti šiuos penkis veidus į vieną patrauklų derinį, yra mikrorajono dydis ir nevienalytiškumas. Naujamiesčio seniūniją charakterizuoja vaizdai nuo Seimo iki geležinkelio, nuo Operos ir baleto teatro iki Kauno g. pramoninių zonų.

Tokia situacija, galvojant apie mikrorajono įvaizdį, perša du sprendimus:

– Naujamiesčio identitetą formuoti kaip Tokį, – Vilniaus universalumą, mažùmą (čia telpa viskas) ir įvairialypiškumą atspindintį mikrorajoną miesto centre arba

– įvaizdžio prasme perskirti seniūniją į dvi dalis: centro ir pietų Naujamiestį (pavadinant jas, pvz., Centru ir Naujamiesčiu). Apie šią skirtį galbūt verta pagalvoti ne tik įvaizdžio, bet ir administracine prasme, įsteigiant dvi atskiras seniūnijas. Tokiu atveju gautume dvi mažesnes Vilniaus seniūnijas, kurios savo teritorija ir gyventojų skaičiumi būtų panašios į Žvėryno, Rasų, Panerių ar Viršuliškių seniūnijas, tačiau galėtų labiau koncentruotis ties specifinėmis Centro ir pietinio Naujamiesčio problemomis.

Kita Naujamiesčio įvaizdžio problema yra ta, kad kol kas apie Naujamiesčio įvaizdį nebuvo aktyviau galvota. Tai gali puikiai atspindėti savaitgalio pasivaikščiojimas Gedimino prospektu, – pradėję savo žygį nuo Žvėryno tilto, prie Seimo, tik ties Vilniaus gatve (būtent ten, kur prasideda Senamiestis) pamatysite tikrą miesto šurmulį. Ligtolinis prospektas iš tiesų snaudžia. Galime ginčytis apie neprotingas nuomos kainas prospekte ar nepatogią automobilių parkavimo sistemą, tačiau visais šiais trukdžiais pasižymintis Senamiestis negali skųstis dėmesio trūkumu. Naujamiestyje pramogauti, valgyti, vaikščioti tiesiog nemadinga.

Iki šiol imtasi fragmentinių Gedimino prospekto ar Lukiškių aikštės atgaivinimo bandymų. Kasmet organizuojamos mugės ar renginiai Gedimino prospekte pritraukia lankytojų, tačiau tik pasibaigus renginiams, mikrorajonas ištuštėja. Turbūt tik holistinis požiūris, bandantis atgaivinti visą Naujamiestį ar bent centrinę jo dalį gali pasiūlyti vilniečiams ir miesto svečiams pilną madingą pramogų ir įspūdžių paketą.

Patrauklus, gyvybingas, madingas?

Ar gali Naujamiestis tokiu tapti? Pasireiškus politinei ir pilietinei valiai, reikėtų atsiremti į teritorijų plėtros teoriją. Jos dalis, nagrinėjanti miestų ar atskirų jų dalių įvaizdį, siūlo atsispirti nuo trijų įvaizdžio dedamųjų: urbanistinės (architektūra ir miesto išplanavimas), socialinės (paslaugų kiekis ir kokybė), emocinės (prisiminimai, legendos, kitų pasakojimai). Ką Naujamiestis gali pasiūlyti gyventojams, verslui ir svečiams kiekvienoje iš šių kategorijų?

Naujoji Vilniaus centro dalis yra pilna įspūdingų architektūrinių statinių ir aikščių. Lyg arterijos mikrorajoną raižo plačios (lyginant su Senamiesčiu), tiesios gatvės, suteikiančios Naujamiesčiui didingumo įspūdį. Norint šiuos privalumus paversti maloniomis traukos vietomis, pirmiausia reikėtų išspręsti paprastą uždavinį: sukurti keletą viešų erdvių, kur žmonėms būtų patogu, naudinga ir malonu būriuotis. Tokios erdvės galėtų būti Lukiškių aikštė, Gedimino prospektas, Nepriklausomybės aikštė prie Seimo ar Tauro kalnas. Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės pavyzdžiu čia galėtų būti įrengtos aikštelės, pastatyti lauko baldai, ant įdomią istoriją turinčių pastatų prisuktos atminimo lentos. Visos išpuoselėtos viešosios erdvės turėtų alsuoti viena – Vilniaus centro dvasia, ir būti sujungtos į tęstinį maršrutą.

Naujamiestis yra Vilniaus dalis, kurioje vilniečiai ir iš kitur atvykę tvarko reikalus (politinius, diplomatinius, biurokratinius, verslo). Ryšium su tuo reikėtų pagalvoti apie dviejų problemų sprendimą: kaip sukurti reikalus tvarkantiems žmonėms būtiną papildomų paslaugų tinklą (kur pavalgyti, kur išgerti kavos, kur atsišviesti dokumentus, ką veikti, kol pasibaigs kamščiai) ir ką pasiūlyti susitvarkius reikalus: po darbo ir poilsio dienomis (lengviau nei Senamiestyje pasiekiamos pramogos, modernesni nei Senamiestyje pasilinksminimo būdai, užsiėmimai, orientuoti būtent į diplomatų, valstybės tarnautojų ar verslininkų auditorijas).

Galiausiai, siekiant sukurti vilniečių ir svečių jausmą Vilniaus centrui ar visam Naujamiesčiui, būtinos istorijos (apie didingus čia gyvenusius žmones ir apie svarbiausius įvykius). Jų apstu, tik reikia rasti būdų jas įtaigiai papasakoti (kaip jau minėjau, čia gimė mūsų pastaroji respublika, čia gyveno ir kūrė daugelis kultūros ir mokslo žmonių (pvz., Gynėjų g. 4 buvusiame mokslininkų bendrabutyje), čia po „Brodą“ aidėjo neformalų dainos ir pokštai.

Štai tokį nenušlifuotą deimantą turime Vilniuje. Keista, tačiau natūraliai atsiskleisti Naujamiesčiui nepavyksta. Tad galbūt įpūsti jam šlovės turėtume imtis mes: miesto valdžia ir mikrorajono gyventojai? Ypač prisirišę prie gražaus 150 metų jubiliejaus. Šioje malonioje širdžiai veikloje galime nusimatyti ir praktinių dividendų, pvz.: gausesnes verslo pajamas ar išaugusias nekilnojamojo turto kainas.

„Tikrasis Vilniaus centras“, – ar kada pasitiks toks prekės ženklas atsidūrusius Naujamiestyje?