Atrodytų, šiandien tam turime visas sąlygas. Jau šešti metai Vėlinės, lapkričio 2-oji, – oficiali nedarbo diena, kartu su Visų Šventųjų diena lapkričio 1-ąją sudaranti papildomą poilsio laiką. Puiki galimybė neskubant aplankyti kapus ir prisiminti išėjusiuosius. Tačiau kasmet kartojasi tas pats: skubame.
Net ir dieną, skirtą atminčiai ir susikaupimui, paverčiame darbų sąrašu, kurį būtina kuo greičiau įvykdyti. Kapinės šiomis dienomis tampa skubančiųjų sankryža. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, rankose – grėbliukai, gėlės, žvakės. Vienas kapas sutvarkytas – reikia skubėti prie kito. Žvakė uždegta – užduotis atlikta. Sąžinė gali būti rami iki kitų metų. Ar tarp sutvarkytų kapaviečių ir įžiebtų liepsnelių randame laiko tiesiog pabūti? Be telefono, be minčių apie darbus, be poreikio kažkur suspėti. Pabūti savo mintyse, prisiminimuose, kurie nudilgina ilgesiu.
Mirtis turi keistą savybę – ji priverčia permąstyti gyvenimą. Prie kapo dažnai pasidaro aiškiau, kas iš tiesų svarbu. Niekas ant antkapio nerašo, kiek atlikta darbų, surengta susitikimų, kiek pinigų uždirbta, kiek laiko paaukota darbui nuskriaudžiant artimuosius. Svarbiau, ar spėjome pasakyti, kad juos mylime. Ar išklausėme. Ar buvome šalia, kai mūsų reikėjo. Ar nepalikome šilto žodžio kitai dienai, kuri taip ir neatėjo.
Galbūt tikroji Vėlinių pamoka – ne vien gebėjimas prisiminti tuos, kurių netekome, bet ir drąsa paklausti savęs, kaip gyvename dabar. Prie mirusiųjų kapų gauname svarbiausią pamoką: laikas yra ribotas, meilė neturėtų būti atidėliojama, o artimiesiems reikia mūsų ne kada nors, bet dabar.
Galbūt tikroji Vėlinių pamoka – ne vien gebėjimas prisiminti tuos, kurių netekome, bet ir drąsa paklausti savęs, kaip gyvename dabar.
Naujausi komentarai